- Kur po velnių buvai?! – Mergina pervėrė šviesiaplaukę mirtinu žvilgsniu.
- Buvau truputi pašniukštinėti,- mirktelėjo ji.
Anoji tik atsiduso ir perbraukė ranka per neseniai dažytus violetinius plaukus.
- Girdėjom šuvį...- priėjo rudaplaukė ir kandžiai pridėjo.- Tikiuosi pataikė.
- Pro šalį,- atsakė blondinė ir mestelėjo savo naturaliai geltonus plaukus, siekiančius truputi daugiau pečių per petį.- Nors atrodo truputį užkliudė.
Mergina pasižiūrėjo į truputi iškruvinta petį ir suprato kad kulka bus ją kliūdžiusi. Bet adrenalinas jai trukdė tai pajausti anksčiau. Ak adrenalinas, jai niekada neatsibos bėgti nuo pavojaus, kurį pati ir sukėlė.
- Šaunuolė, Aria.- leptelėjo Haro, kuri kaip tik dabar labai susikaupusi maigė komputerio migtukus ir iki šiol atrodė nė nepastebėjo, kad ji buvo dingusi. Nors galbūt ir pastebėjo, Arios nuolatinis plepėjimas sugeba išmušti iš vėžių. Kaip gali nepastebėti kai jis dingsta? Na kita vertus Haro tikrai sugeba atsijungti nuo pasaulio, todėl velniai žino ką ji pastebėjo, o ko ne:
- O, vėl tu prilipus prie to daikto. Kas naujo mūsų nuostabiojoje gimtinėje?- ji prisitraukė kėdę prie Haro ir įsistebeilijo į ekraną.
- Tai ir bandau išsiaiškinti,- ji toliau spaudinėjo migtukus.- Kodėl čia toks prastas interneto ryšys?- keikėsi ji.
- Haha, - nusijuokė Hilda.- Ką tu manei galima gauti tokioje vietoje kaip ši,- ji parodė aiškų nepasitenkinimą padėtimi.
- Baikit!- visos nustėrusios įsispoksojo į Kateriną – rudaplaukę.- Nepradedam dar vieno barnio.
Katerina nebuvo panaši į likusias merginas. Ji buvo tylenė ir vargiai tesugebėdavo ištarti kelis žodžius per dieną. Problema buvo ta, kaip ji pati ir sako, ji nežino ką sakyti. Ji nė nemano bandyti sugalvoti ką pasakyti, bet kitaip nei Horu ji nebijojo to daryti. Tiesiog nematė reikalo to daryti.
Visos merginos sėdėjo nedidelėje patalpoje arba kitaip bunkeryje. Po to kai bėgo ištisas dvi savaites jos neberado geresnės išeities, o pasilikti lauke buvo pavojinga. Negalėjo jos ir prašyti žmonių pagalbos, jie iškart būtų pranešę policijai, kaip, kad padarė ir ūkininkas.
Tai buvo Hildos idėja. Deja, visos kitos irgi sutiko su jos planu. Vakar apie septintą valandą vakaro jos susidėjo į kuprines pakankamai maisto atsargų ir drabužių kelioms paroms ir susiruošė pirmą kartą per kelias savaites išlysti į lauką visos drauge ir traukti į miestą.
Iš pradžių viskas klostėsi taip gerai, kad jis nenorėjo nė patikėti savo sėkme, bet aišku buvo pasiruošusios viskam. Gyvenimas išmoko nepasitikėti niekuo, nesvarbu kaip tai gerai ar blogai atrodo. Taip jos mieste išbuvo kelias valandas. Pirmiausia nuėjo į parduotuvę, į vidų ėjo tik Hildą ir Aria, nes jos vienintelės, visų sutarimu, būtų sugebėjusios greitai sukurpti pabėgimo planą. Haro ir Katerina nusprendė stovėti prie durų ir žvalgyti teritoriją. Aria nebuvo genijus, bet jai užteko proto laikytis plano, o ne daryti spontaniškus, visai neapgalvotus veiksmus ir taip pritraukti pavojų visoms, taip pat jai vienintelei šovė į galvą susidaryti visą sarašą reikiamų daiktų ir netgi vietas kur jos tai galėtų gauti.
Hilda buvo ketvertuko smegenys, taip pat ir nervų kamuolys, bet, deja, tas nervų kamuolys buvo išsigelbėjimas joms visoms. Ji turėjo surinkti visus daiktus, kol Aria stebės teritoriją viduje. Kas jau kas, bet ji tikrai sugeba gąsdinti žmones vien savo žvilgsniu. Hildai surinkus visus daiktu, Aria buvo nušvilpus gerą krūvelę žalių iš įvairių žmonių. Visos žinojo, kad vogti nėra gerai, bet ar jos turėjo kitą įšeitį?
