Aria išėjo į lauką labai anksti. Prieš jai atsikeliant girdėjau kaip Hilda nesėkmingai bando išsprūsti tyliai. Nežinau, kaip jai atrodo, bet man švieste švietė jau vakar, kad nieko jai neišdegs. Aria gal ir nėra tokia protinga kaip ji, bet savo sritį ji išmano geriau už Hildą, todėl buvau tikra, kad ji ją pamokys ir daugiau ji nedrįs taip su ja elgtis.
Po geros valandos išgirdau nerangius judesius kitame kambaryje. Haru atsikėlė, tikriausiai jau pasigedo mūsų smegenuočiaus, puolė į paniką. Keista, kad dar neatsibeldė čia, o gal numanė atsitikus tam, kam ir reikėjo.
Nustebau kai išgirdau ją lipant kopetėlėmis ir dingstant. Tokios laimės nesitikėjau. Vis dėlto kokia čia laimė, vėl aš likau viena. Nesugalvojau, ką veikt, todėl tiesiog gulėjau savo, taip vadinamoje lovoje ir žiūrėjau į lubas. Niekaip nesupratau iš ko jos, bet buvo daug dailesnės už grindinį. Net nežinau, kaip užmigau. Tai tiesiog nutiko.
Staiga, atsimerkiau. Kažin koks jausmas mane privertė tai padaryti. Negi ir vėl būsių užmiršus ką nors padaryti? Gal tai mano smegenys pokštus man krečia, gi čia nėra ka daryti! Ištisus keturi mėnesius ji kiūksojo čia kaip koks keksas spintelėje ir beveik nesirodė išorėje, nebent kai smaližiai vaikai praverdavo spintelę, kurie pasirodo ir buvo ne kas kitas, o jos nuostabiosios draugelės. Jos mintys taip ir šokinėjo nuo vienos prie kitos, visiškai nesusijusios su praeitąją.
Po gero pusvalandžio ji atsisėdo, nes pajautė poreikį užsukti į tuoletą, bet taip ir neatsistojo. Jos žvilgsnis užkliuvo už sieninio laikrodžio (taip, mes turim sieninį laikrodį!) Jis rodė lygiai septynias vakaro. Merginos jau turėjo būti grįžusios, bet Aria neatėjo į kambarį. Hildos su Haru taip pat nesigirdėjo. Atsistojau ir pamiršusi visą kitą, greitai apieškojau namus - it koks patyręs FTB agentas išknaisiojau visus bunkerio kampelius. Jų niekur nebuvo.
,,Ar joms kažkas nutiko? Jas surado? Gal jau negyvos? Ką aš viena darysiu? Ne, ne tai privalo būti sapnas, jei ne jis tai niekas kitas kaip nevykęs pokštas!“
Faktas buvo vienas, kad ir kas nutiktu ji negali eiti į lauką. Negali žinoti, galbūt jos jau tyko lauke, bet iki šiol dar nesugebėjo rasti slėptuvės. Galbūt jos tiesiog pateko į bėdą ar paklydo.
Katerina dar ilgai apmąstė visas įmanomas išeitis, galiausiai nusprendė laukti iki ryto.
*** *** ***
- Katerina! Kelkis gi tu!
Silpnas šviesos ruoželis prasiskverbė pro truputį užmerktus akių vokus ir privertė vėl grįžti į realybę.
Ji sapnavo. Sapnavo savo senus namus, kai į svečius buvo atėjusios Hilda su Aria. Deja, sapnas nesibaigė labai gerai, kadangi, būdama visiška kerėpla išvertė ant mažos spintelės, prieškambaryje stovėjusią vazą. Garsas buvo toks stiprus, kad teko net ausis užsidengti. Tam sapnui buvo kažkas blogai.
Staiga balsas vėl prasimušė į jos dar nepabudusias smegenis:
- Kur Hilda su Aria?
- Aš nežinau...
- Kaip nežinai? Jau po vidurnakčio!
- Tikrai?
- Ne, juokauju!
Lėtai pakilau nuo lovos ir apsižvalgiau tarsi ko nors ieškodama ir atsisukau į Haru.
- O kur tu buvai? – pasiteiravau.
Ji lėtai išlenkė antakį ir netikėdama tuo ką girdi paklausė:
- Tau viskas gerai?
Buvau nustebinta tokio klausimo, todėl tik palinksėjau galvą.
- Tai, kodėl taip elgiesi?
- Kaip?
- Šitaip!
- Kaip man elgtis? – neištvėrusi paklausiau.
- Panikuoti?
- Kam?
- Dabar naktis. Jų nėra namuose!
- Bet tu kažkaip grįžai? – lenkiau į kitą puse aš.
- Na taip.
- Ir niekas tau netrukdė to padaryti?
- Ne...- ji nustulbusi pažiūrėjo į dangtį. – O turėjo? Manai kažkas mūsų tiko, todėl jų nėra?
- Maniau, dabar atrodo klydau.
Haru apimta šoko nedrįso nė krustelt.
- Ka turėtume daryt?
- Tą ką repetavome tiek daug mėnesių...
Haru vėl išlenkė antakį.
- Panikuoti...- Katerina pradėjo judinti rankas lyg vaizduodama magiškus triukus.
- Kas tau?
Katerina neatsakė.
Ji jautėsi lengva kaip plunksnelė, o gyvenimas atrodė tobulas. Koks skirtumas kur Hilda su Aria...išvis kas jos tokios?
Paskutinę akimirką Katerina pasijautė labiau sąmoninga, nei prieš tai. Kažkas buvo negerai...ji neturėjo taip jaustis.
Haru balsas darėsi vis silpnesnis ir blyškesnis, iki kol visai išnyko. Jos veidas taip pat raitėsi spalvų upėmis ir kiekviena tekėjo vis skirtinga vaga.
Kitą akimirką ji suprato, kas įvyko - ją demaskavo.
Ji dar pabandė atsisukti į Haru ir viską jai papasakoti, bet vos pasukusi koją pajautė, kad krenta. Viskas paskendo tamsoje.
