Negaliu patikėti, kad Aria vėl taip pasielgė. Įstatė į pavojų ne tik save, bet ir mus visas. Toks jausmas, kad kartais jai išsijungia sveikas protas ir ji nori mus visad pražudyti vien tam, kad patenkintu savo nesveiką norą: pamatyti, kaip viskas gali nutikti. Seniai pastebėjau, kad jai maišosi protas, bet šito jau per daug:
- Aria,- žengtelėjau link jos.- Reikia pasikalbėti,- ji atsuko veidą ir padarė tą miną ,,Klausau“, todėl pridėjau.- Akis į akį.
- Einu.
Apsisukau ir nuėjau įstrižai per pagrindinį mūsų kambarį, jei juos tai galima vadinti. Man asmeniškai ši vieta kėlė isteriją, jaučiuosi, kaip gyva pakasta po žeme – palikta mirti. Nusprendžiau, kad saugiausia kalbėti bus mano kambaryje, ( jis buvo mano ir Haro, nes nėra tiek daug patalpų, kad visos galėtume gyventi atskirai, o Arios su Haro uždaryti vienoje patalpoje neįmanoma, savaime aišku dėl Arios). Praskleidžiau plastikinę plėvelę skiriančia mažyti koridorių ir palaikiau ją, kad Aria įeitu pirma. Kartais net pati nustembu, kaip ja nepasitikiu, niekada nesu tikra, kad ji mano pusėje, bet prieš visą šitą painiava mes labai gerai sutarėme.
Įėjau į kambarį iškart po jos ir pirmiausia uždegiau stalinę lempą, stovinčia ant žemės prie lovos ir baisiausia šitame sakinį yra tai, kad žemė ir buvo žemės. Ji buvo tikra. Čia nebuvo jokios dangos, tai man buvo pats namaloniausias dalykas šitoje akmens amžiaus oloje:
- Na, ko tau?- Aria atsisėdo ant čiužinio.
- Pati žinai...
- Ne, nežinau! Pasakyk man, ar aš tau telepatė?- susierzino ji.
- Ne nu, ramiau. Aš dar net nepradėjau, o tau jau kažkas blogai.- Tikrai buvau piktelėjusi, juk ji net neišklausė manęs.
- O, dieve, Hilda, kada tu užaugsi.
Negirdomis praleidau, viską ką ji sako – jau buvau pratus prie tokių jos išsišakojimu. Ji visur mato blogį ir tiki, kad vienintelis dalykas galintis jai padėti tai atsikalbinėjimas. Negaliu pakęsti jos tokio elgesio, noriu užmušti ją už tai, bet ji, kad ir ką ji sakytu ji vis tiek mano draugė ir man sąžinė neleistų to padaryti:
- Nesiruošiu su tavim ginčytis, tik noriu priminti tau mūsų dabartinę padėtį,- pasakiau ramiai pamačiusi, kad ji nesiruošia nieko sakyti tęsiau.- Noriu, kad nustotum elgtis neapgalvojusi. Šiandien tavęs bala žino kas vos nenušovė, o kas ryt?
Jos veidas paliko buka kauke. Pažinojau ją tiek, kad supratau ją svarstančią savo poelgį, dar puikiai supratau, kad net jeigu ji ir suprastu padariusi klaidą – niekada to nepripažins. Dar viena charakterio savybė, kuri verčia kitus graužtis nagus. Ji ne tik, kad nepripažins, bet ir kovos už savo tiesą, žinodama, kad tai nėra tikroji tiesa ir oponentas galimai yra teisus.
- Nieko.
- Nieko!?- ji mane siūtina.
- Aha.
- Turi galvoje gulėsi prakeiktame miške negyva, iki kol tave suras ir mus galimai suseks? Kaip mes trise išsiversime.
- Ne, ne, ne ir dar kartą ne. Ne tą aš turėjau galvoje. Norėjau pasakyti, kad niekas manęs nepagaus.
- Bet ar verta tau eiti ten? Pavojus visad yra! Tu nė nepagalvoji apie mus, į kokį pavojų įstumi mus!- surikau.
- Galvoji be reikalo ten einu? Na taip, einu ir, todėl, kad man patinka tai daryti, kaip sakant tai mane ,,veža“. Bet pati pagalvok, jeigu neičiau niekada nesužinosim kas dedasi paviršiuje. Negalim slėptis čia visą gyvenimą.
