Šiandien miegojau neramiai. Ir nesuprantu ar tai dėl nerimo, ar tikrai praleidžiu per daug laiko prie ekrano. Buvau girdėjusi, kad prieš miegą negalima naudotis išmaniaisiais įrenginiais, nes jie priverčia smegenis galvoti, kad dabar diena ir automatiškai jos nesiruošia miegui. Deja, per šiuos kelis mėnesius supratau, kad tai prakeikta tiesa. Jei ankščiau mane kankino nemiga dėl kvailiausių priežasčių kokias tik žmogus gali sugalvoti ir, galėčiau dievu prisiekti, jei kas nors jas sužinotu krisčiau negyva tą pačią akimirką gėdos jausmui dar nespėjus sukarti nė pusės kelio.
Šiandien manau nemigos priežastis nebuvo viena, bet, akivaizdu, aš taip nemaniau iki šiol. Manau mano pasąmonė pradeda nervintis už mane, man to nė nenutuokiant. Galėtų bent jau mane paleisti tuomet, o pati daryti ką išmananti. Dar betrūksta, kad prarasčiau ir miegą – vienintelį tikrą dalyką likusi mano apgailėtinu virtusiu gyvenimu. Na, o jis ir prieš tai nebuvo pasakaitė.
Žinojau ką ruošiasi daryti Hilda iš Katerinos. Ji prisėdo prie manęs iškart Hildai išėjus ir papasakojo viską. Nežinau kodėl ji tai padarė. Aš jos vietoj nebūčiau, bet tai jau mano bėdos. Manau, ji nori susidraugauti su manim, kadangi visą šį laiką mes beveik nebendravom išskyrus bendras užduotis paviršiuje. Kaip norėčiau, kad ji suprastu mano baimę ir pati sugebėtų pradėti pokalbį. Va kaip Aria. Jos nė raginti nereikia, tiesą sakant jai užtenka vieno žvilgsnio, kuris jai kažkodėl pasirodė kreivas ir ji jau čia. Ja dar ir nusikratyti neįmanoma, bet gal ir gerai. Kartais ji tikrai pataiso nuotaiką. Bet dabar apie Kateriną. Ji tikrai man atrodo kiek keista. Ji beveik visada pritaria vienai iš dviejų: Ariai arba Hildai. Aš tikiuosi, kad ji tiesiog elgiasi protingai ir bando tyliai pasišalinti iš audros sūkurio. Bet vis dažniau atrodo, kad ji tiesiog nė nenori stengtis, jai gerai taip kaip yra. Kad ir kaip ten būtų aš tikriausiai vistiek savo keistumu pranokstu ją šimtus kartų.
Atsiguliau ant kito šono ir pabandžiau užmigti. Čia tamsu, kaip neminėsiu kur ir man tai nė iš tolo nepatinka. Anksčiau būtų patikę. Prisimenu, kaip mane vesdavo iš proto pro langus prasiskverbianti geltona gatvės žibintų šviesa, o plonos užuolaidos neuždengdavo viso lango, todėl ji patekdavo ir toliau. Dabar mielai ten grįžčiau. Į savo seną lovą, kurią labiau pritiktu vadinti akmeniu, nes ji buvo labai nepatogi ir planavau nusipirkti naują. Bet visa tai buvo tėvų namuose. Nors man jau 18 ir šiais metais turėjau baigti mokyklą, vistiek turėjau savo namus.
Ir štai vienas kvailas dalykas ir turiu viską palikti. Galėčiau grįžti ir netgi manau, kad tai būtų protingiausia, bet aš esu aš. Negaliu tiesiog išeiti ir palikti savo kompaniones vienas. Ką jos darys be manęs? Nei viena nesugebėtų prisijungti prie interneto ir užmaskuoti pėdsakus.
Staiga sušlamėjo užuolaidėlė ir vidun įėjo žmogysta. Tylėjau ir vaidinau, kad miegu. Visiems sunku ir nesiruošiu dar labiau apsunkint padėties. Galėčiau prisiekti, kad Hildos įtampa kabo ore, kibirkščiavo ir rodėsi tuoj pat užkris ant manęs ir mirtinai prispaus. Negaliu patikėti, kad tai sklinda nuo jos, ji kiek prisimenu visada elgėsi ramiausiai.
- Žinau, kad nemiegi,- tarė ji rimtu balsu.- Kiek laiko tau dar prireiks suprasti, kokia tu prasta aktorė?
Tylėjau ir neturėjau ką pasakyti. Na ir rimtai, kam čia laidyti liežuvį? Ji puikiai žinojo kaip jaučiuosi aš, o aš kaip ji. Daugiau nieko netarusi ji dribo į savo ,,lovą“ ir po kelių minučių išgirdau sulėtėjant jos kvėpavimą. Ar aš to norėjau? Taip. Ar man dabar nuobodu? Tikrai ne, bet vistiek jaučiuosi vieniša.
- Patikėjai? – Paspringau savo pačios seilėmis ir nustebusi pažvelgiau į jos puse.
- Kad ir ką čia darei, sveikinu, tau pavyko. Kur to išmokai?- Susidomėjau.
