SVEČIAS

4

Šiandien Tu kitokia. Visą dieną vaikštai su pižama ir susivėlusiais plaukais. Net nežiūri į veidrodį, lyg tyčia jo vengtum, lyg šlykštėtumeisi savo atvaizdu. Nieko neveiki, tik guli lovoje ir bukai spoksai į televizorių. Ignoruoji visus ir viską. Tavo akys tarsi stiklinės, lyg siela būtų apleidusi kūną. Net man pasidaro nejauku ir apima šioks toks liūdėsys. Tu kenti. Jaučiu, jog kažkas Tau baisiai spaudžia krūtinę. Galiausiai, pradedi verkti. Raudoti. Kažkas Tavo gyvenime įvyko. Norėčiau Tau pasirodyti ir Tave nuraminti, bet negaliu. 

Po n-keliolikto skambučio, tu pagaliau pakeli telefono ragelio, atsakai trumpais žodžiais ir atsidususi sutinki. 

-Bet su viena sąlyga. - Tavo balsas pagyvėja. -Mes užsuksime į vieną vietą. 

Ak, galėčiau jo klausytis ir klausytis. Tarsi melodija prieš miegą. Ir visa laimė, jog jau temsta, tad galiu žengti iš veidrodžio ir Tavimi rūpintis. 

Iš visiškos namisėdos, į stulbinančią gražuolę tu pavirsti per pusvalandį ir išskuodi iš namų. Vos spėju iš paskos. Sunku nepamesti Tavęs didmiestyje iš akių. Čia esi, o čia jau žiūrėk pasimeti minioje. 

Žinau, jog su kažkuo susitinki, bet prieš tai, užsuki į gėlių saloną. 

Floristas jaunas, akivaizdžiai su Tavimi flirtuoja, bet Tu nekreipi dėmesio. Mieliau stebi rožes. Teiraujiesi, ar jie turi juodų rožių, bet floristas tik papurto galvą. Kelias minutes patylėjusi, nusprendi paimti baltų lėlijų. Jis nustoja flirtuoti su Tavimi, bet aš vis tiek neatmetu galimybės jo nužudyti. Jis man nepatinka. Nepatinka jo aura. 

Išleki iš gėlių salono ir tekina leki per gatves ir sankryžas. Tu kaip mažas šuniukas, lekiantis ir besidomiantis pasauliu nematydamas jokių pavojų. Tarsi Save nuvertintum. 

Pribėgi sankryžą, kurioje stovi vaikinas ir nepatenkintas dėbso į Tave. 

-Atleisk, vėluoju, bet negalėjau neužsukti į gėlių saloną. - greitai pasiteisini ir vaikinas atsileidžia. 

-Aš nepykstu, bet juk pati žinai, jog turi būti atsargi. Policija vis dar nesugavo žudiko maniako, kuris žudo jaunas merginas ir moteris. 

Jis man patinka. 

-Žinau žinau. - kiek piktokai suburbi. -Nesu aš tokia įdomi, jog kas pultų ir mane žudytų.  

O čia Tu klysti mano skaisčioji mergele. Bent kas šeštas vaikinas pagalvoja, jog norėtų su Tavimi permiegoti, o kas dvidešimtas kaip tave mielai nužudytų, bet neturi pakankamai tam kiaušų. Jei galėčiau, nudobčiau kiekvieną, kuris taip pagalvoja, bet tada neturėčiau laiko būti šalia Tavęs. 

Eini su vaikinu penkioliką minučių, kol prieinat miesto kapines. Mane užlieja liūdėsys, nes suprantu dėl ko buvo rauda. 

Einate tylėdami. Atrodo, jog bijai kalbėti, kad nesudrumstum mirusiųjų ramybės, o vaikinui ko nors užklausus, iškart jį nutildai. 

Prieinate baltą antkapį. Šis net blizga mėnulio šviesoje. Vadinasi, pastatytas neseniai. 

Melisa Reinolds  

1985.10.30 - 2020.07.13

„Mylima mama ir žmona"

Štai kodėl Tu šiandien mirusi iš vidaus. Nuo Tavo mamos mirties praėjo dar tik mėnuo. Susižaviu Tavimi dar labiau. Namuose mačiau daugybe nuotraukų su ja. Tikriausiai su ja. Jūs labai panašios, bet gal ir klystu. Iš jų sprendžiu, jog buvote artimos, bet praėjus dar tik mėnesiui, Tu sugebi gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. 

Supratęs, jog su savo draugu esi saugi, kuriam laikui palieku Tave jo rankose.