SVEČIAS

8

Sėdėjai tyloje žvelgdama į juodą televizoriaus ekraną, kai pravėrusi burną ištarei:

-Ar tu... čia? - Balsas šiek tiek virpėjo, bet ne iš baimės. Tu buvai susijaudinusi. 

-Atsakyk, prašau... Turiu žinoti ar nesikraustau iš proto... - Tarei taip tyliai, jog paprasto žmogaus ausys net nebūtų išgirdusios.

-Taip, aš čia. - Tariau iš tolimiausio kambario veidrodžio, bet balsas pasklido per visą butą. 

Tu iš laimės ir netikėtumo šoktelėjai ir plačiai išsiviepei. 

-Ar tu mano angelas sargas? - Dairydamasi aplinkui paklausei. 

-Kad sargas taip, bet ne angelas. 

-Kur tu? 

-Visur. - Nusijuokiau. 

-Ar pasirodysi? - Vaikščiojai nuo kampo prie kampo, prie kiekvieno objekto. Bandei surasti vietą, kurioje esu. 

-Negaliu. Saulės šviesa mane sunaikintų. Gyvenu tik naktimis. - Tu nuliūdai.

-Ar pasirodysi naktį? - Sustojai prie veidrodžio, iš kurio šešėlio Tave stebėjau. 

-Kai ateis laikas. - Tavo nuotaika pasikeitė per kelias sekundes. Tarsi stebėčiau pagreitintą filmą. Tavo nuotaika keitėsi su kiekvienu mano atsakymu ir mane tai džiugino. 

-Jei tu ne angelas... - Akimirkai nutilai. -Tuomet kas? 

Nors Tavųjų minčių ir negalėjau skaityti, bet puikiai žinojau ką galvoji. Mes abu žinojom, tarsi jausdami vienas kito sielas. 

-Aš Demonas. Sarataras. - Atsakymas Tavęs nenuvylė. Priešingai - Tau palengvėjo. -Tu manęs nebijai? - Paklausiau, jog užtvirtinčiau savo mintis. 

-Nebijau. Aš gan artima su savaisiais demonais. - Nusijuokei ir Tavasis juokas užpildė mano širdį. 

Įsivyravo tyla. Tyla, kuri nebuvo nejauki. Tu šypsojaisi, aš šypsojausi. Atsisukai į veidrodį, žvelgdama į savo atvaizdą, bet tuomet nusukai akis į šoną ir užsimerkei. Pridėjai delną prie paviršiaus. 

Stovėjau netekęs amo, bet prisiartinau prie Tavęs, užsimerkiau  ir priglaudžiau delną prie Tavojo. 

Užteko vos kelių akimirkų, jog suprastume, kad esame skirti vienas kitam.