SVEČIAS

14

Tu išvydusi mano ranką sutrikai, bet lėtai pradėjai kelti ranką prie manosios. Akimirkai sudvejojai, bet nurijusi seilių gumulą, tiesiai toliau. Tavo žvilgsnis buvo toks skvarbus, kaip sodriausias smagardas. 

Mūsų delnus skyrė vos keli milimetrai, kai staiga Tavo veido išraiška persimainė. Tavo burna plačiai išsiviepė, akimirksniu išdygo piranijos aštrumo dantys.

-Norėtum, ar ne? - Prabilai ne savu balsu ir akyse viskas ėmė trupėti. Pasaulis ėmė griūti. 

-Ką? Ne ne ne! - sušukau ir tarsi didelė smūgio banga grąžino į realybę. 

-Tai buvo sapnas? - susiraukęs nesuvokiau kas vyksta. -Bet aš nesapnuoju. Aš net nemiegu! - Ir mano galvoje toptelėjo. Tai Okizo darbas. Jis įsiskverbė į mano galvą ir parodė ko bijau labiausiai.

-Bet jei tai buvo vizija, kur tuomet Tu? Ir kur, po velnių, aš?! -Dangus sugriaudėjo nuo mano balso. Apsidairiau aplinkui. Mane supo vien negyvi medžiai. Tai nebuvo žmonių pasaulis, bet ir pats negalėjau atpažinti šios vietos. 

Kažkur tarp žemės ir požeminio pasaulio. 

Jog grįščiau atgal, turiu rasti veidrodį arba vartus.

-Nei veidrodžio, nei vartų nematyti, - suspaudžiau lūpas į vieną liniją. -Aš tave sudraskysiu, Okizai. - Sušnypščiau pro sukastus dantis. 

Klaidžiodamas tarp negyvų medžių praradau laiko nuovoką. Kūną ėmė sekinti su kiekvienu žingsniu. Jaučiausi, lyg demono jėgos mane apleistų ir aš virsčiau paprastu žmogumi, kuris akimirksniu pavirs į dulkes. 

Su kiekvienu žingsniu ir įkvėpimu, vis labiau ėmiau jausti žmogiškus jausmus ir emocijas. Jei nepaskubėsiu, mano gyvenimas nueis šuniui ant uodegos ir pasaulis bus pasmerktas.

Netikėtai užplūdo neviltis. 

-Tai štai koks jausmas jaustis žmogumi. - Kritau ant kelių, priglausdamas galvą prie žemės.  

Netikėtai kažkas prabėgo pro nugarą. Spėjau tik šešėlį pamatyti akies krašteliu.

-Aš čia ne vienas, - sušnibždėjau pašokęs ant kojų. -Turiu rasti bent kažką, kuo galėčiau gintis. - Bėgdamas pradėjau kuistis po kišenes, kai pirštais užčiuopiau kvadrato formos daiktą. 

Ištraukęs apžiūrėjau. Sidabrinis paviršius, delno dydžio, su atspindžiu. Primenantis knygelę.

Pavartęs rankose atvėriau ir iš džiaugsmo net apsiašarojau. 

-Veidrodėlis! - Sušukau laimingas, kai mane parbloškė iš niekur atsiradusi jėga.

-Skaudėjo... - Persivertęs kūlversčiais, stengiausi nepaleisti veidrodėlio iš rankų. Nežinojau kaip jis pateko į mano kišenę ir kieno buvo, bet jaučiausi dėkingas. 

Išsprendus vieną problemą, mane akimirksniu susirado kita. Turėjau atitrūkti nuo padaro ir persikelti į veidrodį. 

Oras akimirksniu pasikeitė. Vėjas nurimo ir jam dingus, apgaubė baisiai nejauki tyla. Lyg prieš audrą. Kažkas artėjo. 

Užniuko tokia tamsa, jog net savo paties rankų negalėjau įžiūrėti. Kūną nukratė šiurpas. Už manęs kažkas buvo. Ėmiau drebėti kaip epušės lapas. Iš nevilties sulaikiau kvėpavimą, tikėdamasis, jog tai mane apsaugos. 

Buvau kvailys. 

Arba mirsiu arba pabėgsiu. Turiu veikti dabar. 

Giliai įkvėpęs ir tirdėdamas iš baimęs, puoliau bėgti į priešingą pusę, rankose spausdamas veidrodį. 

-Po velniais, aš Sarataras! - Sušukau numetęs atvertą veidrodėlį ant žemės ir šokdamas į jį. 

Nusiritau kūlversčiais, bet patekau ten kur turėjau. 

Aš vėl buvau aš. 

Priėjau prie veidrodžio ir išvydau Tave. 

Tu buvai su... vaikinu? 

Rėkei ant jo visa gerkle. 

-Tu net nesistengi manęs suprasti! Net nesistengei įsigilinti į priežastį, kodėl aš supykau! - Tu pykai, bet buvai apsipylusi ašaromis. -Tik pradėjai su savo „Nu ir pyk, raukykis". Bet aš to nenoriu! Ne toks santykių pagrindas, avine! - Rėkei visa gerkle. 

Nors ir negalėjau suprasti kodėl Tu buvai su vaikinu, bet žinojau, kad turiu Tave saugoti. 

Šokau per veidrodį ir perpjoviau priešais Tave stovintį vaikiną. 

Tu paklaikusiu žvilgsniu pažvelgei į mane ir ėmei klykti ne savu balsu. 

-Morana... - Bandžiau prie Tavęs prieiti, bet nenustojai klykti. Net jei ir padariau Tau paslaugą, tu į mane žiūrėjai paklaikusiu žvilgsniu. -Atleisk... - Ištariau ir perpjoviau gerklę. Kritai be gyvybės ženklių. 

-Ką aš padariau...