SVEČIAS

5

Pasitelkęs savo sugebėjimus, išsiaiškinau kaip mirė Tavo mama. Pasirodo, ji buvo nužudyta to paties žudiko maniako, kuris terorizuoja ir gąsdina miesto merginas ir moteris, bet Tu, Tu visiškai nejauti jokios baimės vaikščiodama tamsiomis miesto gatvėmis. Lyg lauktum savo mirties išskiestomis rankomis. Ar todėl ir nori likti viena? 

Tavo mamos byla buvo nutraukta dėl įkalčių trūkumo, tad dėl šito Tave naktimis kamuoja nemiga ir užmiegi tik paryčiais. 

Dabar mano akys žiba ir jaučiuosi vėl galingas, nes žinau kaip galiu Tau padėti. 

Peržvelgiau visas nužudytų moterų ir merginų bylas, perskaičiau visus laikraščių straipsnius, bet sužinojau tik tai, jog žudo nepalikdamas jokių įkalčių, išskyrus raudonas rožes. Toks jo parašas. Skirtumas, kuris skyrė tavo mamą nuo likusių, jog prie jos buvo palikta tuzino rožių puokštė. Tai detektyvams sukėlė dar daugiau klausimų, bet jie neturėjo už ko užsikabinti. Žinoma, visi gėlių salonai buvo patikrinti ir visi floristai turėjo tvirtus alibi, tad policija atsidūrė aklavietėje. 

Bet aš nesu policija. Aš - demonas, galintis pavergti visą pasaulį ir skaityti žmonių mintis. 

Nusprendžiau žudiko ieškoti sekančią dieną, nes Tu, kaip visada, spontaniškai nusprendei naktį pasivaikščioti po miestą ir pabūti viena. Nekaltinu Tavęs, man patinka Tave stebėti, pažinti, pamatyti visas Tavo puses, žinoti kokia Tu esi iš tikrųjų.

Naktis buvo rami ir žvaigždėta, puikus metas kibti žudikams maniakams į darbą, ir žinoma, Tu savo naktiniam pasivaikščiojimui pasirinkai parką, kuris buvo miesto pakrašty. Su prastu apšvietimu. 

Jei tik žinotum, jog esu šalia... Ak, smagu kartais pasvajoti. 

Žinant, kokioje vietoje esi, nusprendžiau Tave stebėti iš toliau, jog galėčiau girdėti pašalinių žmonių mintis. Jei tokių iš vis čia yra. 

Vyraujant tylai, supratau, jog negaliu girdėti Tavųjų. Priartėjau arčiau, bet... Nieko. Tyla. Tu nieko nemąstai? Ne, Tu mąstai. Tu mąstai nuolat, kai nekalbi, nes kalbi daug. Net kai esi viena. Ir mąstai net miegodama, žinau tai, nes kalbi per miegus. Miegi neramiai. Tave kamuoja košmarai. 

Dabar žūtbūt turiu sužinoti kas Tu ir kokią įtaką man darai. Negi esi Išrinktoji? Ne, to negali būti. Tik ne šiame amžiuje. Nusijuokiu. 

O gal gali? Stebint Tave užlieja... Šiluma? Net nežinau kaip šį jausmą apibūdinti. Nesu jo jautęs. 

Mano mintis nutraukia murmesys. Tylus, bet greitas. Lyg kas kalbėtų greitakalbę. Žodžiai nerišlūs ir erzinantys, nes negirdžiu iš kur tiksliai sklinda. 

Seka Tave? Šiaip vaikšto? Eina į darbą? Benamis? 

Galvoje skraido mintys ir niekaip negaliu jų nuraminti. Turiu atsitraukti nuo Tavęs, jog geriau suprasčiau iš kur tai sklinda. 

Netrukus balsas išryškėja. Girdžiu jį puikiai ir aiškiai, ir suprantu, jog fortūna mano pusėje. O galbūt  - Tavojoje?  

Aš radau jį. Radau žudiką, kuris nužudė Tavo mamą. Tai tas pats floristas, sutiktas gėlių salone. 

-Sveikas mielas drauge. - Išnyru iš šešėlių priešais jį ir nusišypsau.