Įsimylėti Kalėdas

1 dalis. Nelaukiu Kalėdų (?)

Lina

- Tai tu ir Artūras...? Kaip jums ten viskas?

- Ai, nežinau... Geriau neklausk, - susiraukė Ūlėna ir gurkštelėjo karšto rudo gėrimo. – Fui, aš tikrai ne kakavos žmogus... Čia vaikų gėrimas, o ne suaugusiųjų, Lina. Kaip tu gali gerti šitą bjaurybę?

Ūlėna dar labiau susiraukė. Na, ir tegul, jos juk neperauklėsiu.

- Kakava tinka visiems, ypač su daug mažų zefyriukų, - linksmai tariau ir paėmusi maišelį, įsibėriau dar daugiau zefyrų į garuojantį gėrimą.

Ūlėna pastaruoju metu buvo kaip nesava. Vos tik peržengusi buto slenktį pradėjo dūsauti, susiraukdavo dėl kiekvieno menknieko. O kur dar nevykę komentarai apie kiekvieną mano veiksmą! Drįstu suabejoti, kam šios Kalėdos bus blogesnės – man ar jai.

- Gerai jau, gal su zefyrais ir nieko... Bet vis tiek šūdas, nepatinka... – pasikrapštė nosį ir vėl pradėjo raukytis. Tai pradeda mane erzinti. – Turi kavos?

- Taip, tuoj padarysiu, - atsistojau ir užkaičiau virdulį.

Kartais ir pati nesuprantu kodėl aš su ja bendrauju. Su Ūlėna būna linksma, kartais smagu mergaitiškai paplepėti, bet dažnai yra tikra rakštis subinėje. Ji greitai gali išvesti iš kantrybės, ypač su savo kalbomis apie tai, ko ji nori. Anksčiau tai buvo kiti vyrai, o dabar jau nesuprasi kas. Tikra dramų karalienė.

- Ačiū, Lina, kad visada mane išklausai, - vos tik užkaitus virduliui, gailiai prabilo. – Aš esu kažkokia nenormali, tikrai nenormali... Ir be reikalo ant tavęs taip rėkiau... Bet tu ant manęs nepyk, gerai?

Į mane žiūrėjo batuoto katino Pūkio akis nutaisiusi Ūlėna. Dar kelios akimirkos ir atrodė, kad ji tuoj apsiverks.

- Nepykstu, - sunkiai atsidusau paėmusi kavos indelį iš spintelės. – Tu užknisi, bet aš nepykstu.

- Ačiū, - šyptelėjo ji. Pagaliau jos nuotaika bent kiek pasitaisė. – Tau turbūt irgi dabar nelengva, juk Ivanas paliko tave...

Ivanas... Ivanas yra šiknius! Iš pradžių suokė apie begalinę meilę, bet galiausiai ėmė ir pabėgo į Baltarusiją. Neva sužadėtinė laukia, o tėvai spaudė nepalikti išrinktos nuotakos.

O kaip aš? Dabar galvoju, kad jam visiškai nerūpėjau. Pasitaikė kvaila europietė ir tiek. Pažaidė, paturėjo mane per atostogas Turkijoje, o po mėnesio, praleisto Lietuvoje, saldūs žodžiai dingo. Turbūt jis manęs ir nemylėjo, kaip suokė vakarais, meiliai susiglaudus po viena siaura antklode...

- Pamiršk tą vardą, nenoriu jo girdėti, - nenoriai atsakiau Ūlėnai. – Geriau atsakyk, kiek tau kavos dėti. Du šaukštelius?

- Aha, du, tik be didelio kaupo, - atsakė stebėdama kaip kabinu kavą. – Geriau pamirškim tuos vyrus, su jais tik vienos problemos. Geriau papasakok, ką veiksi per šias Kalėdas? Būsi Vilniuje ar...?

Dar vienas skaudus klausimas. Kalėdos – tokia jauki ir nuostabi namų šventė, kurios negalėdavau įsivaizduoti be tėvų, vyresniojo brolio, močiutės ir tų dvylikos patiekalų ant šventinio stalo. Gaila, kad šiais metais to nebus.

- Sunku ką ir atsakyti... Po šitų visų karantinų maniau, kad tikrai susirinksim pas močiutę, kaip ir kiekvienais metais, bet... Močiutės nėra gyvųjų tarpe, o mama nenori grįžti į Lietuvą, siaubingai bijo apsirgti... Nors jai sakiau, kad korona jau baigėsi, bet kur tau, ji vis tiek manęs neklauso! Galiausiai pareiškė, kad su tėčiu dirbs per šventes, tik brolis atostogaus, bet ir tas į Lietuvą negrįš.. O bilietai į Vokietiją labai brangūs... Greičiausiai liksiu Lietuvoje ir Kalėdas švęsiu viena.