Įsimylėti Kalėdas

4. 2 dalis

Mantas

Užsukau vandenį. Pasijutau lyg naujai gimęs! Neužuodžiau to bjauraus vėmalų kvapo, primenančio imbierinius sausainius. Turbūt berniūkštis suvalgė tiek daug sausainių, kad galiausiai persipildžius skrandžiui, ėmė ir sunegalavo.

Išėjęs iš dušo maniau, kad būsiu vienas, todėl nustebau išvydęs Liną.

- Tai tu... dar čia... – kiek nusivilęs garsiai ištariau. Net pasijutau nejaukiai supratęs, jog duše užtrukau kiek per ilgai.

- Irena man davė raktus ir liepė tavęs palaukti. Dar paaiškino kaip išeiti pro užpakalines duris, - tarsi kokius žirnius į sieną išbėrė žodžius Lina.

Viduje siautėjo įvairūs jausmai. Vieną akimirką norėjosi kuo greičiau apsirengti ir bėgti iš čia, o kitą – žiūrėti į Linos užburiančias akis ir taip visą vakarą. Nebesuprantu kas su manimi vyksta.

- Tai aš tuoj... Apsirengsiu ir galėsim eiti, - susigėdęs tariau pajutęs kūnu bėgiojantį šaltuką. O gal šiurpuliuką, iš taip arti vėl pamačius JĄ?

Išgirdusi mano žodžius Lina kelis žingsnius žengė atgal ir nusisuko į duris.

- Taip nereikia... Aš persirengsiu dušinėje, - tariau ir susirinkęs daiktus, vėl pasprukau.

Lina

Kokia gėda! Tikiuosi, kad jis nepastebėjo, kad į jį kiek per ilgai spoksau. Tiesiog... Nesusilaikiau. Gal dėl to jis ir pabėgo?

Kad ir kaip bebūtų, turiu dabar susikaupti ir kuo greičiau grįžti namo. Spėju, nei vienas kurjeris šiuo metu nedirba, todėl teks vietoje silkės ir baltos mišrainės pasigaminti makaronų.

- Gal turi samsungo pakrovėją? – garsiai surėkiau, nenorėdama trukdyti Mantui persirengti. Tyla, turbūt jis nieko negirdėjo.

Vaikštau po kambariuką ir dėlioju naują veiksmų planą, pavadinimu „Kaip kuo greičiau iš čia dingti". Nors pokalbis su Mantu buvo gan malonus, tačiau daugiau matytis tikrai nesinori. Šalia jo nesijaučiu jaukiai. Manęs vis dar neapleidžia nuojauta, kad galbūt jis kažko įpylė į gėrimą, dėl to man ir pasidarė bloga. Kas žino, gal jis iš tiesų yra koks maniakas?

- Kažką sakei, kol manęs nebuvo? Girdėjau keistus garsus, - paklausė sugrįžęs iš dušinės.

- Em... Nieko nesakiau, gal pelę girdėjai lakstant, - Lina, kas čia per nesąmonė? – Eikim iš čia, noriu namo.

Mantas pritariamai lintelėjo. Kol jis rengėsi striukę, kelis kartus į jį žvilgtelėjau. Negalėjau susilaikyti, buvo smalsu. Juk viso projekto metu jis laikėsi nuo manęs per atstumą, o dabar buvo netoli manęs. Toks žemiškas, be Kalėdų senelio kostiumo, tiesiog paprastas vaikinas, į kurį dažna mergina tikrai atsisuktų gatvėje.

- Ko lauki? Rakink duris, - gan piktai kalbėjo Mantas man bandant atidaryti poilsio zonos pagrindines duris. – Juk sakei, kad turi raktą.

Raudona lyg burokas bandžiau atrakinti duris, tačiau kad ir kaip taikiau įkišti raktą į spyną, ji niekaip... netilpo. Pasidarė negera.

- Leisk man, - gan piktai tarė ir atėmęs raktą iš rankų, kartojo mano atliktus veiksmus. – Šūdas šūdas šūdas...

Mantas

Durys neatsidaro... DURYS NEATSIDARO!

- Čia tikrai tas raktas, kurį davė Irena? – dar kartą paklausiau Linos.

- Na... Taip, tikrai tas raktas. Matai, mano namų raktai čia, - aiškindama pakėlė ryšulį su pūkuotu pakabuku.

Gerai, galbūt aš be reikalo panikuoju. Pabandysiu dar kartą apsukti raktą ir įkišti jį iš kitos pusės. Šūdas, vis tiek netinka... Aiškiai matosi, kad spynos grioveliai nesutampa su rakto išlenkimais. Čia tikrai ne tas raktas.

- Klausyk, jeigu tu man taip keršiji, žinok, kad tai nejuokinga, - piktai tariau Linai, tuo pačiu metu bandydamas įkišti raktą į spyną.

- Už ką galiu tau keršyti? – paklausė.

- Už ką, už ką, - mėgdžiodamas ją pakartojau. Sunkiai galėjau valdytis, numanydamas, kad naktį galiu praleisti pačioje blogiausioje vietoje. – Kur Irenos duotas raktas?

- Tu... tu gal juokauji? Sakiau jau, šį raktą man padavė Irena, - piktai atšovė.

Sunkiai atsidūstu. Tai negali būti tiesa! Tiesiog... Kūną apėmė lengvas silpnumas, akyse šiek tiek raibuliuoja. Dar betrūko, kad nualpčiau...

- Skambink Irenai, - pajutęs, kad darosi vis sunkiau kvėpuoti, tyliai paliepiu. – Tegul atvažiuoja ir mus išlaisvina. Neketinu čia leisti šeštadienio vakaro...

Lina

- Mano telefonas baigia išsikrauti, - nenoriai jam atsakau. – Skambink tu.

Mantas pritupia ir kelis kartus giliai įkvepia. Kas jam, panikos ataka? Ir tik dėl to, kad aš esu šalia?

- Skambink, bandyk. Maniškis čia visiškai negaudo ryšio, - tyliai atsako. – Šūdas, kas per nesąmonė, ir dar šeštadienio vakarą...

- Aš... Aš labai atsiprašau, bet čia juk Irena... – taisydama padėtį bandau prieš jį pasiaiškinti. – Ji man davė netinkamą raktą... Aš ir pati noriu namo...

Mantas atsistojo, kelis kartus giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė orą pro nosį. Stebėjau jo besikilnojančią krūtinę ir keikiau save, kad neatidžiai klausiausi Irenos. Ir kodėl ji nepatikrino rakto prieš man jį įduodant į rankas?

- Kaip negerai, kaip negerai, kaip negerai, - kartojo žingsniuodamas po poilsio kambariuką. – Čia tu tyčia taip padarei, ar ne? Prisipažink!

- Aš... Juk sakiau, kad netyčia! Irena man davė šį raktą, paaiškino kaip išeiti ir viskas! Prisiekiu! Aš tikrai nenoriu su tavimi leisti Kūčių vakaro...

- Cha, nenori, - garsiai nusišaipė. – Būtum juk pas Dainorą atvažiavus, ji man sakė, kad ir tu būsi, gali neapsimetinėti. Geriau atsakyk, kodėl tu šitaip elgiesi, a?

Akyse pradėjo kauptis ašaros. Rankos dreba, o viduje maišosi pyktis ir neviltis. Aš tikrai negalvojau apie kerštą! Kodėl turėčiau jam krėsti tokius kvailus pokštus? Ypač Kūčių naktį...

- Skambink greičiau! – riktelėjo jis, kad galiausiai aš neišlaikiusi pravirkau.

Pasikūkčiodama atsisegiau kuprinę ir išsitraukiau telefoną. Jaučiau veriantį Manto žvilgsnį, tarsi skatinantį mane kuo greičiau atsirakinti telefoną ir skambinti.

- Turi Irenos numerį? – paklausiau, nes atsirakinusi telefoną supratau, kad jos numerio taip ir nebuvau išsisaugojusi.

Mantas piktai atsiduso ir jau ruošėsi kažką sakyti, tik jį netikėtai nutraukė mano telefonas. Skambino Ūlėna, bet vos tik paspaudus žalią ragelį, telefonas išsikrovė.