Apsimetėlė

8.

Po vakarykštės misijos negalėjau normaliai išsimiegoti, todėl stovėdama autobuse bandžiau neužsimerkti ir nesitrinti akių. O gimnazijoje sutikusi Lėjų suvokiau, kad tai aš atrodžiau lyg vakar gerokai išgėrusi, ne jis.

Vaikinas pasitiko mane su plačia šypsena. Tikriausiai nieko neatsiminė. Kaip lėkiau jo parvesti namo. Nesuprantu, kodėl elgiuosi lyg kiti man rūpėtų labiau nei aš pati sau. Štai ir dabar nuo pat pirmos pamokos galvojau, ką padaryti, kad Edena pamatytų tikrąjį Lėjų. Jau net nebeaišku, ar tai dariau dėl pinigų, ar dėl to, kad Lėjus prašė jam padėti.

Šiandieną išgyventi buvo lengviau. Priešpaskutinė šios savaitės diena, tad visi labiau atsipalaidavę. Lėjui buvo tinklinio treniruotės, beveik jo nemačiau ir galėjau susikaupti ties mokslais. Bent vieną dieną nustoti galvoti, kaip apsimetinėti jo mergina.

Kalbant apie tinklinio treniruotes, merginos dažnai eidavo pažiūrėti, kaip vaikinai žaidžia išsirengę iki pusės. Treniruotės vykdavo per paskutines pamokas, tad nuskildavo, jei kam būdavo mažiau pamokų. Man irgi šiandien baigėsi anksčiau, taigi turėjau atlikti netikros merginos pareigą ir pasirodyti treniruotėse, pasėdėti ant suolelio. Vis tiek po pamokų man reikėjo padirbėti mokymosi centre, tik vietoj to, kad pasidaryčiau namų darbus, paspoksosiu į tinklinį žaidžiančius vaikinus.

Tačiau nei nenutuokiau, kad Kazas vienas iš jų.

Apglėbiau kuprinę prispausdama arčiau krūtinės. Kazas dabar buvo priešingoje komandoje nei Lėjus. Visgi Lėjus buvo komandos kapitonas. Jie panašaus ūgio, beveik aukščiausi iš visų vaikinų, bet nežinojau, kad ir Kazas priklauso gimnazijos komandai.

Ir kad žaidžia neįtikėtinai gerai.

Jiedu praktiškai vieni atsimušinėjo kamuolį. Tarsi nuožmūs konkurentai. Veidai įkaitę ir spindintys, bet ne dėl prakaito, o kovos įkarščio. Žinoma, Lėjus, kaip kapitonas, sušukdavo savo komandos nariui, kai reikėdavo pagalbos iš kurio nors. Kazas dažniau užlįsdavo neleisdamas pasireikšti kitiems. Dėl to pasigirsdavo švilpukas ir replikos iš trenerio.

Lėjus po pertraukos nusimetė marškinėlius atskleisdamas visu gražumu savo liekną ištreniruotą kūną. Mane supančios merginos pradėjo garsiai šūkauti. Net netinau prisidėti prie jų, bet turėjau pripažinti, kad tai pagavo mano dėmesį.

Visgi Kazas neatsiliko nuo Lėjaus. Jis taip pat turėjo gerbėjų. Kai perbraukė ranka per juodus plaukus atversdamas juos atgal ir apnuogindamas kaktą, merginos susigūžė tramdydamos spiegimą.

Vaikinas vilkėjo juodus aptemtus marškinėlius ir ant viršaus oranžinę berankovę maikę su komandos logotipu – juoda kate. Kai Lėjus kartais pažiūrėdavo ir nusišypsodavo publikai, Kazas buvo visiškai susikaupęs ties žaidimu. Turėdamas progos sustoti, giliai kilnojo krūtinę, bet nesiilsėjo, o toliau galvojo taktiką. Jo akys degė nuožmumu. Noru padaryti viską, ką gali. Net jei tai ir ne jo jėgoms.

Krenkštelėjau susivokusi, kad vėpsau nekvėpuodama ir pravėrusi lūpas lyg žiūrėčiau į desertą, kuris skaniai atrodo, bet negalėčiau jo įveikti.

Apsižiūrėjau aplinkui. Niekas manęs nematė. Priešais buvo geresnis vaizdas. Tad nutariau, kad man visgi reikėtų pasidaryti namų darbus, jei kartais užtrukčiau su mokymosi centro valymu.

Tikra velniava. Per savo aštuoniolika gyvenimų metų vengiau bet kokio artumo ir tai man kuo geriausiai pavyko. Dabar mano gyvenime per savaitę atsirado du vaikinai, per kuriuos pradedu jaustis ne taip, kaip norėčiau.

Per dvi valandas pasibaigiau visus darbus ir jau buvo metas keliauti užsidirbti papildomų pinigų. Viena laimė, kad išėjau anksčiau iš tinklinio, nes girdėjau net iš bibliotekos, kad pergalę šventė Lėjaus komanda. Nors tai tebuvo treniruotės. Kazas irgi galėjo laimėti, jei nebūtų toks savanaudis snobas.