Apsimetėlė

10.

Norėjau pamiegoti ilgiau, tačiau tinklinio varžybos prasidėjo dešimtą valandą. Negana to, kad mano nuotaika subjuro dėl sugadinto savaitgalio, turėjau atsikelti ir susiruošti lyg normalus gyvuojantis žmogus.

Išsidžiovinau plaukus. Kadangi jie buvo ilgi ir stori, turėjau gerokai pavargti, kad nesiveltų. Kad ir kaip tingėdavau, tai buvo šventas reikalas, negalėjau pakęsti savo nepaklusnių plaukų.

Tuomet užsidėjau juodas tiesias kelnes, baltus aptemtus marškinėlius ir laisvą juodą džinsinį švarką. Kaip visada, pasidažiau blakstienas. Nemėgau dėtis makiažo ant savo odos, bet dar kažko trūko.

Jau griebiau tamsiai rožinius lūpų dažus, tačiau staiga sustingau. Velnias, ruošiuosi lyg eičiau į pasimatymą.

Susiviepiau pažiūrėdama į veidrodį. Tai tik tinklinio varžybos, grįžusi namo galėsiu kristi į lovą ir likusią dieną nieko neveikti.

Visgi negalėjau ramiai išeiti. Išlindusi iš savo kambario susidūriau su broliais. Šiandien buvo būtent ta diena, kai jie visi namie.

-Kur eini?- paklausė Meironas.

Jis kaip tik ruošėsi sau kavą. Hidas ir Elijus sėdėdami prie stalo ištiesė kaklus.

-Į tinklinio varžybas,- sumurmėjau.- Rodos, sakiau, kad šį šeštadienį.

-Nieko nesakei,- primerkė akis Meironas.- Tu neini iš namų savaitgaliais.

Tai buvo tiesa. Todėl ir sukėliau broliams įtarimą.

-Na, mane pakvietė viena draugė,- apsukau tiesą.- Grįšiu už poros valandų.

-Eisi palaikyti savo vaikino?- pašiepė Hidas.

-Ne, neturiu jokio vaikino,- nutvilkiau jaunėlį.- Patylėkit, juk nieko keisto, jei noriu šiandien išeiti iš namų. Visada man sakėte kažką veikti, o kai jau sugalvojau, tai vėl blogai.

-Tai nėra blogai, kaip tik gerai,- patikino Meironas nusišypsodamas.- Aišku, jei to priežastis vaikinas, tai pirma turime jį pamatyti.

Suirzusi pavarčiau akis ir nuėjau prie durų. Nejučia šyptelėjau papurtydama galvą. Nepaisant fakto, kad bandžiau nuslėpti kvailą netikrą draugystę su Lėjumi, kažkodėl užplūdo geras jausmas. Lygiai taip pat elgtųsi visiškai normali šeima. Smalsi mama ir dukrą prižiūrintis tėvas.

Visgi dabar buvo svarbiau išgyventi varžybas. Ir didžiulį žmonių srautą.

Eidama nuo stotelės jau jaučiau tvinksintį pulsą galvoje ir šaltį krūtinėje. Atrodė, kad visa mokykla atėjo palaikyti savo komandos. Buvo palaikančių ir iš kitos mokyklos. Atvažiavo visas autobusas. Dar daugiau papildomų žmonių.

Jaunuolių minios buriavosi aikštelėje ir kieme. Vengdama žvilgsnių moviau tiesiai į pastatą, kur buvo mažesnis buriavimasis. Retai dalyvaudavau gimnazijos renginiuose, nebent tai būdavo privaloma. Tad kiek neįprasta matyti tiek daug mokinių be gimnazijos uniformų.

-Labas, Petra,- pasisveikino mane pamačiusi Edena.

Ji šypsodamasi atėjo prie manęs. Vilkėjo baltas kelnes ir laisvus rusvus marškinėlius. Rudus plaukus, kaip visada, susikėlusi aukštai į arklio uodegą.

Mergina buvo viena. Net apsidariau ieškodama jos draugių.

-Gal jau eikime užsiimti vietas į salę?- paklausė ji.

Edena laukė manęs. Negalėdama suvokti, kad ji neatėjo su savo draugėmis, o pasirodo, pakvietė mane, kelias sekundes tiesiog spoksojau į ją išplėtusi akis.

-Taip, galime eiti,- galop atsigavusi sulemenau.

Dar kartą turėjau sau priminti, kad čia Edena. Ji draugiška su visais, ji žmonių žmogus, ištikima ir padedanti. Lėjui iki jos tikrai toli.