Apsimetėlė

25.

Mano galvoje buvo visiška tuštuma. Brūžinau mažos parduotuvės pilkas grindis lyg ieškodama gyvenimo prasmės. Nežinojau, ką daryti, kuo užsiimti, kol laukiau atsakymo, ar įstojau į norimą universitetą. Atrodė, kad daugiau neturiu jokio tikslo. Tik valyti grindis su įsisenėjusiu purvu.

Jau praėjo pirmasis vasaros mėnuo. Aš ir vėl neturėjau draugų. Nors taip ir nesupratau, ar galiu Edeną, Lėjų ir Kazą laikyti draugais. Edena ir Lėjus leido laiką kartu kaip mergina ir vaikinas. Kazas tiesiog dingo. Rodos, kelioms savaitėms turėjo išvykti į užsienį, kur įstojo į universitetą. Net nežinau, į kurią šalį. Tikriausiai dėl to, kad nebuvome draugai.

Meironas leido man susirasti darbą vienam mėnesiui, matydamas, jog kitu atveju visiškai paskęsiu vienatvėje. Tamsioje, liūdnoje vienumoje.

Man pavyko įsidarbinti prie pat namų esančioje mažoje parduotuvėje, kurioje be manęs dar dirbo jauna kasininkė. Ji išeidavo devintą vakaro, o aš ateidavau valyti. Pasisveikindavome ir viskas. Žinau tik tiek, kad ji antro kurso studentė. Man tiesiog nebuvo lemta susirasti draugų.

Parduotuvę ir jos pagalbines patalpas išvalydavau per beveik dvi valandas. Galėdavau pasiimti nurašytas prekes, aišku, kas likdavo, nes kasininkė išsirinkdavo geriausias. Pagriebiau šiandien besibaigiančias bandeles su aviečių džemu ir su maišeliu rankose patraukiau namo.

-Labas, Petra, ką tu čia veiki?

Buvau spėjusi užrakinti duris, bet pakėliau galvą persigandusi ir sustingusi lyg išgąsdintas žvėrelis.

Priešais mane stovėjo Edena ir Lėjus.

Nesitikėjusi būti jų užtiktai negalėjau pratarti nė žodžio. Visų pirma, tai mano siela spėjo palikti kūną, galvodama, kad mane ruošiasi užpulti, o antra, kas per klausimas, ką aš čia veikiu, kai akivaizdžiai reikėtų klausti, ką jiedu čia daro.

Pagaliau įstengiau sutelkti drąsą ir atsikrenkšti.

-Baigiau darbą, einu namo. O jūs?

-Ėjome pasivaikščioti,- atsakė Edena šypsodamasi.- Tada atsiminiau, kad tu čia kažkur gyveni.

Nužiūrėjau juodu. Edena, kaip visada, pilna charizmos, nusiteikusi džiugiai. Lėjus iš pažiūros nepasikeitęs. Tačiau jų tarpusavio bendravimas buvo kitoks. Šilti žvilgsniai, švelnus paerzinimas, artumas. Akivaizdu, kad jie vienas kitą įsimylėję.

-Šį savaitgalį miesto šventė,- toliau kalbėjo Edena.- Žinau, kad dažniausiai jos būna nuobodžios ir pilnos žmonių, bet taip galėtume atšvęsti mokyklos baigimą ir įžengimą į mūsų laukiantį tolimesnį kelią.

Nuobodumas manęs negąsdino. Žmonių kiekis – jau kita kalba.

Mergina matydama mano persikreipusį veidą timptelėjo Lėjų už rankos.

-Sakei, kad Kazas kaip tik grįžta šį savaitgalį.

-Taip, ir ką?- kilstelėjo antakį vaikinas.

Edena prikando skruostą iš vidaus ir toliau su nekantrumu žiūrėjo į Lėjų.

-Jis papasakojo, kad visgi nusprendė pasilikti čia.

Raukiausi vis labiau bandydama suprasti, apie ką kalba Edena, kai staiga suklusau.

-Kaip tai pasilikti?

-Kazas nusprendė, kad nebe nori studijuoti užsienyje,- atsainiai tarė Lėjus.- Rodos, pasirinko antrą universitetą, kuris yra čia.

Nesuvokiau, koks jausmas mane aplankė. Kvailas palengvėjimas, kuris man nei kiek nepadėjo. Ar pyktis, kad niekas negali būti tiesiog paprasta.