Apsimetėlė

14.

Nebuvo taip lengva sugauti Lėjų. Ypač, kai jis pats manęs vengė.

Jau supratau, kad nepavyks pasikalbėti prieš varžybas. Bent jau prieš pirmą kėlinį. Todėl atsisėdau šalia Edenos ant suolo pirmoje eilėje, prie pat tinklinio aikštelės. Mieliau būčiau pasirinkusi tolimiausią kampą, bet Edena tiesiu taikymu ėjo į priekį. Ji buvo nusiteikusi mūsų komandos palaikymui.

Paplūdimio tinklinis atrodė sudėtingesnis, kadangi judėjimui trukdė smėlis, tačiau mūsų vaikinai buvo savoje stichijoje. Visgi ne visiškai sekiau žaidimą, labiau stebėjau Lėjų, kuris tarsi praradęs emocijas vaikščiojo iš vienos pusės į kitą ir kartais vos atmušdavo kamuolį. Nariai rėkė ant jo, liepė susikaupti. Nors tai buvo draugiškos varžybos, jokio prizo, jokios vietos, panašiau į treniruotes, abi komandos buvo nusiteikusios sutriuškinti viena kitą.

Tačiau pirmas kėlinys baigėsi, mūsiškiai per plauką laimėjo. Palaikančių rankos sukilo viršun. Kaip tik tada, nejučia pastebėjau man ženklus rodantį Kazą. Suraukiau kaktą. Rodos, jis liepė man kažkur eiti.

-Nueisiu iki tualeto,- pasakiau Edenai ir pralindusi pro ją pasekiau, kur mane kvietė Kazas.

Sustojau prie tualetų namuko, tačiau vaikinas ėjo toliau. Užėjome į kitas patalpas mūrinėmis sienomis. Čia buvo dušai ir persirengimo kambariai.

-Privalai pasikalbėti su Lėjumi,- pasakė Kazas.- Per jį atrodome kaip mulkiai. Pralaimėsime prieš silpnas komandas.

-Tai tu bijai pralaimėti,- burbtelėjau.- Be to, jums gerai sekasi ir be Lėjaus.

Kazas primerkė akis akivaizdžiai parodydamas, kad nesekiau varžybų ir nieko nesupratau.

-Tiesiog pasakyk tai, ką reikia,- sušnypštė vaikinas ir staigiai spruko pro duris.

-Neketinu atsiprašyti...- atkirtau pasipiktinusi, bet kaip tik tada kažkas išėjo iš persirengimo kambario tualetų.

-Ką tu čia darai?

Atsisukau. Lėjus žiūrėjo į mane lyg išvydęs pirmą kartą, nors aiškiai matė mane traukinyje.

Atsikrenkščiau susikaupdama.

-Ar tu ir toliau vaidini, Lėjau?- paklausiau tikėdamasi, kad jis išsišieps ir pasakys, jog nutarė tęsti savo planą kita linkme.- Kodėl taip keistai elgiesi? Ar pyksti, kad nutraukiau mūsų susitarimą išsiskirdama su tavimi prieš visus? Juk tai kvaila...

Vaikinas nusuko akis. Tylėjo lyg prisėmęs į burną vandens. Vėl sugrįžo tas jausmas, kad tapau blogiete.

-Gal gali liautis?- pyktelėjau neiškentusi.- Nejau rimtai jautiesi įskaudintas? Tai aš turėčiau būti sužlugdyta. Tavo draugai šaipėsi iš manęs, o tu nieko dėl to nedarei. Net dabar parodydamas visiems, kad mudviejų skyrybos tave neva paveikė, statai mane į blogą padėtį prieš kitus. Kaip tu gali atsiskleisti Edenai, kai taip elgiesi su manimi? Ji tikrai teisi sakydama, kad tu negali pasikeisti.- Giliai iškvėpiau pro sukąstus dantis.- Nesulauksi iš manęs jokio atsiprašymo. Susiimk ir nenuvilk savo komandos.

Tai pasakiusi apsisukau ir išėjau. Prie durų laukė Kazas. Nepristabdžiau, tad vaikinas suprato, kad neverta manęs vytis.

Grįžau puškuodama pykčiu. Edena, rodos, tai pastebėjo. Ji pažvelgė į mane, bet nespėjo nieko pasakyti. Švilpukas pranešė apie antro kėlinio pradžią.

Kažkas visgi nutiko. Nors ir pro rūškaną žvilgsnį nemačiau, kaip mūsų komanda žaidžia, pergalingi šauksmai mane privertė pažiūrėti, kas vyksta.

Lėjus savo žaibiškos energijos neatgavo, bet bent jau klausė narių ir nevėpsojo. Vaikinas atrodė susikaupęs. Aišku, priblėsus jo kapitono aurai, labiau galėjo pasireikšti Kazas. Tačiau tai netrukdė komandos nariams.