Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

15.

Žvelgiau į ant žemės gulintį rėmelį, su nuo staigaus smūgio įdaužtu stiklu, šaltis krėtė kūną ir visa tai atrodė kaip piktas pokštas, skirtas išgąsdinti visur savo trigrašį kišančią, smalsią namų prižiūrėtoją, kokia ir buvau aš. Tikėjausi, kad iš kažkur pasigirs telefono skambutis, reiškiantis, kad piktas pokštas pavyko, fone pasigirs skubūs Noelio žingsniai ir aš, atlėgus išgąsčiui, galėsiu kartu su juo pasijuokti iš šios situacijos. Tačiau, tarsi atsvara šiam įsivaizdavimui, mane neramino šie jo žodžiai: aš nesu toks, koks atrodau iš tikrųjų ir aš nerimavau, kad tai, kas slepiasi už jų, yra čia pat, prieš mano akis.
Delne tebegniaužiau tą metalinį raktą, atvedusį mane į šią vietą. Galvoje sukosi spiečiai minčių ir įtarinėjimų, vieni už kitus šiurpesni, nutolę nuo man įprasto realybės suvokimo. Negalėjau šio rėmelio su nuotrauka palikti palėpėje, tačiau ir žvelgti į tą pažįstamą veidą nenorėjau, todėl nuvilkau užvalkalą nuo pagalvės, į jį susukau ne tik rėmelį, bet ir raktą ir besileisdama žemyn, kiek tik jėgos leido, timptelėjau nelemtą virvę, kad nutraukti ją ir iš atminties ištrinti žinojimą apie paslaptingą kambarį viršuje.
Paslaptingus reliktus palikau virtuvėje, greta patefono. Nusprendžiau pati išsiaiškinti kas čia dedasi, pasitelkdama interneto pagalbą ir gebėjimus naršyti po skaitmeninius archyvus, tačiau didžiam mano nusivylimui, neradau nė siūlo galo, galinčio atvesti mane prie šios makabriškos paslapties atskleidimo. Nė žodžio apie Noelį Margirį, nė sakinio kriminalų skiltyje ar spaudos pranešimuose, net vietinis Daubų laikraštis, suskaitmenizavęs savo archyvus, neatskleidė man nieko, kas būtų verta dėmesio. Nebuvau pasirengusi nuleisti rankų taip anksti, juolab, kad prieš paskambindama Noeliui ar kuo jis iš tikrųjų buvo vardu, turėjau būti pasiruošusi manęs laukiančiai akistatai.
Nebeatmesdama šanso, kad galbūt susidūriau su kažkuo, kas viršija visas mano galimybes, vietoj to, kad leisčiau baimei mane užvaldyti, nusprendžiau pasielgti taip, kaip buvau mačiusi filmuose: į namų kampus pribarsčiau druskos, ja taip pat nubarsčiau visus slenksčius, uždegiau žvakes ir tyliai, mintyse pasimeldžiau, prašydama visos dangiškos pagalbos, kokią tik galima gauti, kai ruošiesi susidūrimui su būtybe, kurios iš tikųjų nepažįsti. Tada pasiėmiau telefoną ir paskambinau Noeliui.
- Adele, labas. Viskas gerai? - atsiliepė jis iškart, tačiau balse buvo justi nuovargis.
- O ar tau viskas gerai? - atsakiau aš, negalėdama apsimesti, kad tai, ką jutau jo balse, manęs nejaudino.
- Negerai, tačiau tai išsprendžiama, - tyliai nusijuokė jis. - Kaip laikaisi? Norėjau paskambinti anksčiau, atsiprašyti, kad taip nemaloniai kalbėjau praeitą kartą, tačiau šios dienos buvo pragariškai sunkios, vienintelis dalykas, kurio norėdavau darbo pabaigoje, tai sviesti telefoną pro langą, - vėl tas kimus, prislopintas juokas. - Ar turi planų šiam vakarui? Galėčiau užsukti, nuvažiuotume kur nors pavakarieniauti, prasiblaškytume abu. Ką manai?
- Noeli... Nežinau, kaip tai pasakyti, todėl pasakysiu be jokių užuolankų. Buvau palėpėje, radau tavo fotografiją. Mums reikia pasikalbėti. Kuo greičiau.
- Būsiu už kelių valandų. Niekur nedink, gerai? - balsas staiga atšalo. - Aš tau viską paaiškinsiu.
- Ir net norą išpildysi? - bandžiau pajuokauti, primindama jo duotą pažadą.
- Daug daugiau, Adele, daug daugiau...

Pokalbiui nutrūkus, grįžau atgal į svetainę, su savimi parsinešdama pagalvės užvalkale esančius daiktus. Užsiropščiau ant sofos, kojas pariesdama po savimi ir išsitraukiau nuotrauką. Joje vis dar buvo Noelio atvaizdas, negalėjau jo atskirti nuo balso, kuris ką tik glostė mano ausį, kartu negalėjau atskirti jo nuo to žmogaus, kurį tikėjausi išvysti ir tai buvo sunkiausia šio laukimo dalis.
Svetainė skendėjo plevenamų žvakių liepsnų atšvaituose, į galvą vis lindo prisiminimų trupiniai, nesusiję tarpusavyje, tačiau kažkodėl vis išnyrantys kartu: moteris, užsisakiusi puokštę, kuomet buvau tik praktikantė, Noelio bendravardis, kuriam iš sielvarto plyšo širdis, žibuoklės sapnuose, paslaptingas, negyvenamas namas, neturintis istorijos, įtarūs, šalti kaimynai... Negi viskas susiję?
- Labas, Adele... - ištarė Noelis, sustojęs per žingsnį nuo manęs. - Matau, kad radai daiktus, priklaususius senajam mano gyvenimui.