Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

17.

- Nė negalvok! - sušukau į uždarytas duris, o pati, kaip pašėlusi, puoliau krautis daiktus į lagaminą. - Tu manęs nesulaikysi nė akimirkai, Noeli Margiri ar, kad ir kokiu piktos dvasios vardu vadiniesi!
- Adele, labai prašau, išklausyk mane iki galo. Aš neturiu kėslų tavęs nuskriausti, nesu kažkokia pikta dvasia, tačiau už tai, kad išsiaiškinai mano paslaptį, turiu atsidėkoti tau, toks buvo mano pažadas.
- Duok man ramybę!
- Negalėsiu tau jos duoti, jei neišpildysiu duoto pažado. Adele, turi suprasti, kad riba tarp šio ir mirusiųjų pasaulio, tokia plona, kad tu nė įsivaizduoti negali, kaip dažnai ją pati peržengi. Tačiau šis pasaulis, taip ir manasis, turi nerašytas taisykles, kurių privalu laikytis. Būk gera, neapsunkink visko dar labiau.
Jam nereikėjo atidaryti durų, jis tiesiog persklendė per jas ir dabar stovėjo priešais mane, toks pat gyvas ir tikras, kaip kad aš.
- Kas tu esi iš tiesų, Noeli? - paklausiau dar kartą, širdžiai dunksint kaip pašėlusiai.
- Adele, tą dieną, kai iš sielvarto plyšo mano širdis, mama prakeikė tą dieną, pasakydama, kad niekas nei šiame, nei kitame pasaulyje neturės ramybės, kol nebus skausmu už skausmą atlyginta. Jos žodžiai, lydimi begalinės širdgėlos ir meilės, buvo tas burtažodis, pavertęs mane bastūnu. Šiame pasaulyje aš liksiu tol, kol senąsias, Liucijos paliktas žaizdas, užtrauks nauja meilė, tokia pat stipri, kuri ir sudaužė mano širdį.
- O kas tada? - žvelgiau jam į akis. - Išnyksi kaip dūmas?
- Nežinau... - atsiduso jis. - Jau dešimt metų gyvenu tarp čia ir ten, visokių kalbų teko girdėti, tačiau kiekvienam naujai atrasta meilė išsipildo vis kitaip. Aš neturiu didelių iliuzijų. Gyvenu taip, tarsi kiekviena diena būtų duotybė, o tu, Adele, esi pirmoji moteris, kuriai atskleidžiau šią paslaptį. Dabar gali prašyti manęs bet ko ir aš išpildysiu tavo norą, - Noelis priėjo dar arčiau, savo rankomis suimdamas mano delnus. - Bet ko...
- Kad ir pusryčių Paryžiuje? - nusijuokiau ir pajutau, kaip mane kausčiusi įtampa atslūgsta.
- Kad ir pusryčių Paryžiuje iki gyvos galvos, - skambiai nusijuokė Noelis, kūnu priglusdamas prie manęs.

*

Kieme šurmuliavo būrys vyrų. Pirmyn ir atgal zujo nešiodami dėžes ir paketus, statybines medžiagas bei įrankių pilnas dėžes. Namas, ilgą laiką buvęs, tarsi be šeimininkų globos, pradėjo atsiskleisti visu grožiu: ryškiomis, žydros spalvos langinėmis įrėminti langai, švytėjo švara, gaudydami spindulius ir kviesdami pakelti akis į viršų; grindys, įdubusios ir girgždančios, apkaišytos senais, numindžiotais kilimais, meistrų rankose atgijo, pakvipdamos laku ir nauja mediena. Turėklai, gąsdinę savo nepatvarumu, buvo pakeisti naujais, ant jų sutūpė vazonai, kuriuose, gaudydamos paskutinius šilto rudens spindulius, geltonai, raudonai mainėsi gėlės.
Noelis, niekaip negalėdamas atsiplėšti nuo telefono, rankos mostais vadovavo visam šiam remontų šou ir it prieraišus šuo, sekiojo man iš paskos. Vis nusitverdamas kokio papildomo darbo, kad būtų šalia, jis nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Vadinau tai medaus mėnesio būsena ir tai jį juokino taip pat, kiek ir švelniai pykdė. Nei aš, nei jis nebuvom pasirengę įvardinti savo santykių, abu savaip gyvenimo vėtyti ir mėtyti, bandėm atrasti būdus kaip džiaugtis vienu kitu per daug neprisirišant, tačiau jausmai vistiek užgimė.
Jutau, kaip jo atsistavimas pamažu virsta nuoširdžiu rūpesčiu ir pagarba, kaip švelnumas išauga į meilę, neabejojau, kad jaučiu jam tą patį.
Ramybė, kuri į mano gyvenimą atėjo kartu su bendrai saugoma paslaptimi, buvo didžiausia dovana, kurią jis galėjo suteikti, tad ir paklausta, kokį norą jis galėtų išpildyti, atsakiau labai paprastai: noriu, kad abu būtume laimingi. O atsakydama, tikrai netikėjau, kad laimę vienas kitam suteiksime mes patys.

PABAIGA