Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

13.

Dienos slinko į priekį, rudens griežtos rankos nurėžtos iki popietės, kuomet saulės kliūdavo daugiausiai, jos baigdavosi iškart po trečios valandos. Laiką iki pietų, stengdavausi praleisti lauke: darbuodavausi, nusitvėrusi tai kirvio, kad padidinti malkų rietuvę žiemai, tai kauptuko ir kastuvo, perkasinėjant sužėlusį, žmogaus rankų šilumos išsiilgusį, gėlyną. Vakarus leisdavau virtuvėje, perklausydama Noelio sukauptą vinilinių plokštelių kolekciją, gerdama vyną, visa galva panirusi į naujų namų paieškas.
Mano ir mamos santykiai, nuo tada, kai išvykau, vis dar liko nė kiek nepakitę. Įsivaizduodavau ją apsigobusia tėčio paltu, stoviniuojant prie autobusų stotelės, svarstant, atvykti aplankyti manęs ar ne ir galiausiai, įsėdančią į priešingą pusę važiuojantį autobusą. Šis atotrūkis žeidė mane. Jaučiausi apleista ir nereikalinga, tarsi iškeista į švelnesnę, jai labiau priimtiną, brolio versiją, kuri jai teikia daugiau džiaugsmo. Iš kaimynės Joanos sužinojau, jog mama, nepaisant mūsų išsiskyrimo, gyvena gerai, regis, net įsimylėjo kažkokį gretimo kaimo vestuvių muzikantą ir dabar su juo važinėja po apylinkes, tarškina barškalais ir dažniau šypsosi. Paklausta, kaip jaučiuosi dėl tokių mamos pokyčių, atsakiau, jog džiaugiuosi labiau nei pati mama ir tai Joaną prajuokino.
Noelio primestos paslapties našta slėgė pečius, tačiau buvo praėję jau daugiau nei trys savaitės, nuo paskutinio mūsų pokalbio, o aš vis dar nebuvau tikra, ar noriu įminti ją. Jo buvimas sugrįždavo sapnais pas mane. Sapnuodavau, kad šukuoju jo garbanotus, tankius plaukus, šukuoju ir matau, kaip plaukų sruogos, viena po kitos, pilkėja, bąla, kol jis visas staiga pražyla ir Noelis, atsigręžęs į mane, kartoja: visada norėjau pasenti su kuo nors kartu. Šį sapną keisdavo tik kitas, kuriame aš vis atsidurdavau šio namo svetainėje, apsirengusi balta suknele, o prieš mane, ant pakylos, stūksodavo tuščias karstas. Jei išdrįsdavau prieiti arčiau to, karsto pataluose pamatydavau Noelį, vaškiniu veidu, lavondėmėmis išmuštu veidu, aprengtu juodu kostiumu, su į atlapą įsegta kuklia eustomų puokštele. Šiame sapne jis visada prabildavo man, jo lūpos nejudėdavo, tačiau balsas aidėdavo ir jis kaskart kalbėdavo vis kitus, nesusijusius dalykus: klausdavo apie orą bei gėles, kurias pasodinau už namo, primindavo apie pirmąjį susitikimą ir nuojautą, kuriai paklusdamas, priėmė mane į šį darbą arba paprašydavo, kad paniūniuočiau savo mėgstamiausią dainą, nes ji ir jo mėgstamiausia.
Tikėjau sapnų teikiama galia, juk pasitelkus tinkamus įrankius, galėjau kiekvieną iš jų išskleisti, perfrazuoti į vaizdinius ar savo gyvenimo realijas ir gal net priartėti prie būties paslapčių, tačiau tie sapnai, kuriuos sapnuodavau aš, buvo per daug tankūs, intymūs ir klampūs, kad viena, be jokios pagalbos, išdrįsčiau nerti stačia galva į dalykus, apie kuriuos nieko neišmaniau.
Kuo daugiau laiko praleisdavau svarstydama apie savo pasirinkimus ir jų pasekmes, tuo labiau jaučiausi įsipareigojusi šiam namui ir vyrui, apie kurį beveik nieko nežinojau ir kuris mane tai vedė iš proto, tai traukė prie savęs. Buvau tikra, kad jo paslapties atskleidimo kaina bus mano ramybė, tačiau kas, jei tai kartu yra ir mano išganymas, gal net geresnio gyvenimo bilietas? Privalau išsiaiškinti, nes juk ir prarasti neturiu ko, ar ne?