Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

3.

Krosnyje, pasišokinėdamos, spragsėjo sausos spygliuočių šakos ir šiluma, besiveržianti iš jos, glostė mano pėdas, saugiu atstumu atremtas į ją. Mama, vis dar palinkusi prie savo firminio skintų obuolių pyrago tešlos, po nosimi niūniavo vieną populiarų estrados šlagerį apie sudegintus tiltus ir žlugusias viltis ir slapta šypsojosi, turbūt manydama, kad nematau.
- Į pyrago vaišes, pakviečiau ir Joaną, - ištarė ji, pajutusi į save įsmeigtą mano žvilgsnį. - Seniai matėmės.
- Mamyt, juk tik prieš kelias dienas ji vežė tave į miestą, - nusišypsojau iš keisto mamos suvokimo apie laiką ir atstumus nuo vienų įvykių iki kitų.
- Tai ir sakau - seniai matėmės. Šį rudenį dar nekepiau pyrago, bus proga susitikti, geru žodžiu paminėti visus išėjusius bei naujai sugrįžusius į šeimą.
- Jokūbas grįžta namo? - paklausiau ir iš to, kaip nušvito jos veidas man paminėjus brolį, nebeliko jokių abejonių. - Seniai laikas. Atrodo, kad kelią iki namų apstojo jam kas, kad vis nesuranda progos aplankyti tavęs.
- Na jau, na jau! Ką tam vaikui čia veikti per rudenį ir žiemą, jei vis lyja ir lyja ir tik lapių kiauksėjimas girdisi per naktis. Jaunas gi, turi savo reikalų.
- Tu visada stoji jo pusėn, mama. O juk galėtų atvažiuoti, malkų paruošti žiemai, visus pašalius aplink daržinę apeiti su dalgiu, anūkes atvežti, kad nepamirštų, kaip močiutė atrodo... Man tik skaudu žiūrėti į tave, visada belūkuriuojančią tai prie telefono, tai prie vartelių. Tu nenusipelnei to, mama, - švelniai užbaigiau savo tiradą ir šokusi nuo kėdės, pripuoliau prie durų, į kurias energingai beldėsi artimiausia kaimynė, mamos draugė Joana.
- Labas, Adele, vis gražyn ir laibyn! - pasisveikino ji dar neperžengusi namų slenksčio, po pažastimi spausdama mažą ryšulėlį. - Nemandagu į svečius ateiti tuščiomis, tai atnešiau savo virtos juodųjų serbentų uogienės su mėtomis, žinau, kad mėgsti, žinau, - suokalbiškai mirktelėjo ji. - Mama vis dar triūsia virtuvėje?
- Užkalba obuolių pyragą, - nusijuokiau. - Bet jūs eikit tiesiai pas ją, aš tik patikrinsiu ar visos vištos sugrįžo į vištidę ir tuoj prisijungsiu prie jūsų.
- Gerai, širdele.
Joana buvo Mėnulkaimio vyresnioji ir pirmasis žmogus, sutikęs mus mūsų naujųjų namų kieme. Ji buvo šviesaus, giedro veido moteris ir įžvalgaus proto, tačiau kartais mėgdavusi kišti savo kumpą nosį ne į savo reikalus. Iš visos širdies buvau dėkinga jai už tai, kad padėjo mamai adaptuotis naujoje vietoje, susipažinti su kitais kaimo gyventojai, pamažu išguiti gedulą iš savo širdies ir atsiverti.
Kad ir kaip paauglystėje nemėgau gyvenimo kaime, kupino rutininių, gamtos ritmo diktuojamų darbų, mama jame išties pradėjo mėgautis gyvenimu. Ji augino daržoves ir prieskonines žoles, eidavo grybauti ir uogauti, dalyvaudavo visose kaimynų rengiamose talkose: ar tai būdavo linų rišimas, ar šieno krovimas į daržinę, ar bulviakasis, ji visada būdavo pirmoji, kuri atsiliepdavo į pagalbos prašymus.
Išbandžiusi tokią aibę darbų ir atsirinkusi tai, kas jai geriausiai sekėsi, mano mama tapo viena geriausių braškių augintojų visoje apylinkėje. Ji mylėjo tai, ką daro ir sudėdavo į tai visą širdį, tad nenuostabu, kad aš, taip pat išbandžiusi didžiąją dalį ūkio darbų, save atradau floristikos studijose. Pavasarį, vasarą, net rudeniui įpusėjus, turėdavau eiles laukiančių klientų ir, nors specializavausi vestuvinių puokščių kūrime, su mielu noru kurdavau tiek Vėlinių krepšelius, tiek Advento vainikus ir į kiekvieną savo darbą sudėdavau visą savo meilę.
Po studijų, mane prisivilioti bandė ne vienas prabangus, savo prekinį ženklą turintis, floristikos salonas, tačiau aš negalėjau palikti mamos vienos tuose dideliuose namuose, kur kažką šūktelėjus pirmame aukšte, antrajame dar spėsi išgirsti to šūksnio aidą.
Akimirkomis atrodydavo, jog įstrigau čia, šitame atokiame kaime, su senstančia mama ir atitolusiu broliu ir mano asmeninis gyvenimas eina greta manęs, bet ne su manimi. Ir šios akimirkos būdavo sklidinos neišpildytų vilčių ir lūkesčių, troškimo būti mylimai ir atrastai ne tik profesinėje srityje.
Tyliai pavydėjau broliui, kuris, vos pasitaikius progai, pasipustė padus ir stačia galva nėrė į miesto džiunglių teikiamą prieglobstį. Tada, toks staigus jo išvykimas iš namų man prilygo antausiui, ilgai pykau ir niekinau jį, kitaip nei mama, kuri palaimino jo naują kelią ir susitaikė su tuo, vos jam uždarius duris iš kitos pusės. Žinau, kad jis laimingas ten, dangoraižių ir šimtaaukščių pastatų tankmėje, kur parkai suskaidyti mažais kvadratėliais, o automobilių stovėjimo aikštelės užima didžiąją dalį erdvių, skirtų miesto žalinimui, tačiau aš taip pat noriu tokios laimės, kokią turi jis ir retomis akimirkomis, kai negaliu užmigti, svarstau, ką savajame gyvenime darau ne taip, kad mano laimė nepasiveja manęs.
- Adele, rupke tu žalio medžio, kur prapuolei? Jei rasiu, kad ir vėl nugyliavusi į pievas būsi, įeisi į namus pro langą!
- Baik, Morta, išgąsdinsi dar mergelę, išvis nebegrįš namo, - barasi kaimynė su mama ir taip grąžina mane į realybę.
- Einu, einu. Negi šių namų moterys tokios išlepusios, kad be manęs apsieiti nemoka? - ironiškai atsakau.
- Kurgi! - prunkšteli mama ir apsisukusi ant kulno, nubilda atgal į šiltus namus.
- Kam tu šitaip, Adele, tą savo mamą nervini? - klausia kaimynė, pastodama man kelią prie durų.
- Joana, juk žinot, kokia kaprizinga mano mama kartais būna, jos nuotaikos nepastovesnės nei orų prognozės. Ypač įsibėgėjant rudeniui, prieš tėvo gimtadienį, ji malasi, duodasi po namus, visa susineržusi, susiviepusi. Aš galiu, nors ir ant pirštų galų vaikščioti, bet ji vistiek lieps pasistiebti aukščiau, - pasiguodžiu ir vos spėjau prikąsti liežuvį, kad tulžimi nenutaškyčiau mudviejų su mama santykių.
- Tu tik nesakyk, kad aš tau pasakiau, mieloji, tačiau tavo mamą į miestą kviečiasi brolis gyventi, jau kelis mėnesius ji vis užsimena ir užsimena apie tai, tačiau taip ir nežino, kaip pasielgti, kad ir tau, ir broliui, ir jai viskas būtų gerai, - kaimynės žvilgsnis supratingas, atjaučiantis, tačiau aš jaučiu kaip iš po kojų ima slysta žemė ir akimirkai įsikimbu į vyresnės moters ranką.
- O jergau...
- Vaikeli, man atrodo, metas tau paieškoti savo vietos po saule... - palydi jos balsas mane iki virtuvės ir aš, susmukusi ant kėdės, žvelgiu kaip mama, dainuodama vis tą pačią dainą apie sudegusius tiltus, dailiai raiko obuolių pyragą į lėkštes.