Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

6.

Namas skendėjo natūralioje, dienos trumpumą liūdijančioje, prietemoje. Pravėrus priekines duris, į nosį smilktelėjo duslus, dulkėmis, šviesos stygiumi ir laiku paženklintas kvapas, kuris, kad ir vertė pridengti nosį ranka, nebuvo toks šlykštus, kokį jį buvo galima įsivaizduoti.
Už durų plytėjo koridorius, įrėmintas gėlėtais tapetais bei nusagstytas fotografijų rėmeliais, iš kurių žvelgė ne žmonės, o jų praeities kopijos. Koridorius vedė tiesiai, iki pat didžiulės svetainės, kurioje po baltomis paklodėmis, ramiai snūduriavo baldai; iš kontūrų tegalėjau įspėti, jog tai tai keli foteliai, kavos staliukai, spinta, gal net toršeras. Ranka švelniai braukiau per sienas, palanges ir staiga, tarsi kas elektra būtų nukrėtę, pajutau kaip pagaugais nubėga šiurpas ir ant rankų pasistoja plaukeliai.
- Jums viskas gerai? - išgirdęs mano aiktelėjimą, pribėgo Noelis. Namo prietemoje, jo kūnas tarsi ištirpo, mačiau kontūrus, girdėjau kaip šiugžda jo paltas, kaukši batai, bet visumos tai nebesudarė.
- Taip, taip, regis, pelė perbėgo per kojas, - atsakiau ir nusišypsojau, tarsi nieko keisto nebūtų nutikę. - Tai apie šituos vaiduoklius jūs man kalbėjot? - mostelėjau ranka į po paklodėmis paslėptus baldus. - Šiek tiek primena vaiduoklių konklavą, jums ne?
Noelis nusijuokė, garsiai, atlošęs pečius atgal, atrodė, kad išties mėgaujasi mano pokštu.
- Kaip matote, čia yra pagrindinis namo kambarys. Kiek toliau, dešinėje, yra įrengta virtuvės erdvė su visa šiuolaikine įranga, iš virtuvės galima išeiti į vidinį kiemą, jame yra malkinė, dar viena pašiūrė skirta sodo įrankiams susidėti, o antrame aukšte yra įrengti trys miegamieji, du iš jų - skirti svečiams, vienas - šio namo prižiūrėtojai. Jei norite, galiu aprodyti, - jis mostelėjo ranka laiptų, kurių iškart nepastebėjau, pusėn ir pirmas pasileido jais viršun.
Laiptai buvo platūs, mediniai, girgždėjo, tikriausiai, kas penktas iš eilės, tačiau tai mane ramino, atrodė, kad namas po truputį budinasi, ražosi, smailiai stebi, kokia prašalaitė braunasi į vidų ir yra pasiruošęs bet kurią akimirką pulti iš pasalų, jei tik pajaus klastą.
- Šios durys - į svečių kambarius, kaip matote, jie pilnai apstatyti, saugiai uždangstyti paklodėmis, oi, tai yra, vaiduokliais, - šmaikštavo vyriškis. - Jie apstatyti identiškai ir nuasmeninti tiek, kad tiktų bet kurio svečio įgeidžiams. Koridoriaus gale - didžiausias kambarys, skirtas, kaip jau ir minėjau, namo prižiūrėtojai. Jame rasite visus patogumus, balkoną, kuris atsiveria į vidinę kiemo pusę, taip pat vonią, spintą, jei ko trūksta, aš asmeniškai pasirūpinu tuo.
Klausiausi Noelio su neslepiamu smalsumu, jis kalbėjo įtaigiai ir dalykiškai, tačiau apie dalykus, kurie jį džiugina, prabildavo pakylėtu tonu. Visą laiką, kol jis vedė ekskursiją po namą, nė kart nepajutau šviesos trūkumo: už lango prietema darėsi vis gilesnė, baugesnė, supratau, kad tai įspėjimas, kad vakaras ne už kalnų, tačiau būdama šalia šio nepažįstamojo, jaučiausi kiek sutrikusi, tačiau saugi. Net nustojau kreipti dėmesį į tai, kaip jis atrodo, nes kuo mažiau galėjau įžvelgti jo silueto, tuo stipriau galėjau pajausti jį.
Nebuvau prietaringa, labiau laisvos ir maištingos sielos, tačiau akimirką, kai svetainėje man pašiurpo oda, galvą spėjo perskrosti mintis, jog man išvykstant, mama manęs nepalaimino, net sėkmės nepalinkėjo, o šių abiejų dalykų man tikrai reikėjo.
- Jums viskas gerai? - vėl tas sunkus, sodrus balsas. Prieš save nieko nemačiau, tačiau jo ranka prilaikė mane už alkūnės ir švelniai stumtelėjo link savęs. - Atsargiai, ten po kilimu užmaskuotas įdubimas.
- Kažkas gerai pasilinksmino? - nusijuokiau aš, leisdama sau žingsneliu arčiau prisiglausti prie Noelio. Jis pulsavo šiluma, ji skverbėsi per paltą ir mano kūnu švelniai vilnijo. Norėjau, kad jis neskubėtų atsakyti, neskubėtų nustumti manęs nuo savęs, taip suteikdamas dar bent minutę žmogiško artumo, kurio, savo nuostabai, alkau daug smarkiau nei galėjau įsivaizduoti.
- Tik namas pokštauja, nieko rimto. Pamatysit, rytoj neliks nė pėdsako, ar ne, name? - jis kreipėsi į erdvę priešais mums ir lyg kažkam panorėjus, namuose įsižiebė šviesa, tokiu žaibišku greičiu, kad nuostabos ištikta, taip ir likau it įaugusi į grindis.
- Su kuo jūs kalbate? - atsisukau į jį ir žengiau žingsnį atgal. - Kas įjungė šviesas?
- Adele, nebijokit. Šiame name įrengta itin aukštos kokybės automatinė saugos programa, kuri, reaguodama į kai kurias frazes, name įjungia ir išjungia šviesas, užrakina duris ar net perjungia televizoriaus kanalus už jus. Gal jūs išalkote? Šaldytuve tikrai turiu paslėpęs plikytų pyragaičių su kremu, be to, verdu puikią kavą. Ką manot? Gal verta pasikalbėti apie šio darbo teikiamus malonumus, ne tik pareigas?