JUODASIS MAGAS

8

- Damijanai, atėjau tau padėti. – pasigirdo gergždžiantis, paslaptingojo vyro balsas pro vos pratvertas duris.

- Po galais vaike, įleisk mane!

Pavykus uždaryti duris, Damijanas atsiduso, bet nepraėjus nei akimirkai, jis pajuto tvirtą spyrį į duris. Vaikinas atsitraukė kelis žingsnius, stebėdamas. Dar vienas, stipresnis spyris koja ir griausmingai atsivėrusios durys trenkėsi į koridoriaus medinę sieną, vienas vyris iškrito ir durys pakrypo.

Damijanas stovėjo kaip įbestas.

Įdėmiau apžiūrėjus įsibrovėlį, vaikinas prisiminė  sapną: "Vyras, su komiškai didele skrybele, ilgaauliais batais, ilgais plaukais". Jis atrodė taip pat, kokį Lilija ir apibūdino.

- Kas tu toks? – Damijanas stovėjo penkis žingsnius nuo juodai apsirengusio vyriškio.

- Tai gal aš prisėsiu. – vyras peržengė namų slenkstį įeidamas, ilgi batai ant nedidelio kulniuko dunksėjo, odinis, ilgas paltas negarsiai girgždėjo. Pridarė išklerusias duris. – Mums reikės privatumo. 

Vyriškis atsisėdo virtuvėje ir akimis susimėdžiojo  Damijaną.

- Prisėsk. – lengvu rankos mostu parodė tėvo kėdę.

Vaikinas akimis pasekė vyro rodomą kryptį.

- Tau dėl to girtuoklio nebereikia jaudintis, ar ne? 

Damijano antakiai susiraukė, kojos žengė kelis žingsnius sėdinčio vyro link.

Vaikinas prisimerkė geriau įmatyti nepažįstamojo veidą, bet pro didžiulę skrybėlę matėsi tik buka nosis ir tiesios, siauros lūpos.

- Kas tu toks? Iš kur žinai mano vardą? Ir iš kur tu žinai apie mano tė... - pritilęs, pasuko galvą ties pradaryto kambario durimis. 

- Aaa, iš kur žinau apie tai? – lengvu judėsiu atsistojo ir nužingsniavo iki kambario kurį stebėjo vaikinas.  Vyras žvelgė į vyriškio negyvą, sumaitotą kūną ant kurio pradėjo kauptis musės. – Žinojau, kad tai nutiks anksčiau ar vėliau, bet dievulėliau, tu čia ir pasidarbavai. – vyriškis nusijuokė pažvelgdamas į šalia stovintį Damijaną – Šaunuolis. – patapšnojo vaikinui per petį, apsisuko ir grįžo į virtuvę.

- Šaunuolis? – Damijanas sekė vyrui iš paskos – Aš nužudžiau žmogų, savo tėvą! –  rankomis pasirėmė į stalą, galvos svaigimas ir pykinimas nuo vėl pamatyto šlykštaus vaizdo, sugrįžo. Damijanas atsisėdo ant tėvo kėdės, užsimerkė ir giliai įkvėpė oro.

- Tėvas? – suprunkštė vyriškis – Ar tau skauda širdį, kad jo nebėra, a? – pasilenkęs per stalą kreivai šyptelėjo.

Akys lėtai prasimerkė. Širdies jam neskaudėjo. Gailėstis? To taip pat nejautė, bet viduje to pripažinti nenorėjo. Jis žmogus, kaip ir visi kiti, ar ne?

- Tau širdies neskauda ir neturėtų. – vyriškis atsitiesė kėdėje ir nusiemė didelę skrybėlę. Jo veidas pagaliau matomas kaip ant delno: viršugalvis sulaižytas atgal, juodi plaukai siekė pečius, vešlūs juodi antakiai, žalios akys ir randas, einantis per kairiąją akį, bet rainelės nepažeidęs.  – Nes jis nebuvo tavo tėvas, tavo tikrasis tėvas Sostinėje ir man reikia tavo pagalbos jį surasti.

- Tikriausiai juokauji. - vienas lūpos kamputis pakilo nuo išgirsto absurdiškumo.

- Atrodo, kad juokaučiau? – vyro veide, nė šėšėlio abėjonės.

Damijanas nutilo ir susiėmė už galvos.

- Gerai, padarom taip, - vyriškis suplojo delnais – prie namo yra karieta, susirink būtiniausius daiktus ir susikrauk į karietą, o aš tuo tarpu sutvarkysiu tavo betvarkę.

- Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti? – suprunkštė.

- Nes aš esu vienintelis, kuris gali išgelbėti tave iš šios sumautos situacijos ir vienintelis pažįstantis tavo tikrąjį tėvą, tad jei nori, kad sutvarkyčiau kambaryje padaryta netvarką, gausi manimi pasitikėti, kraukis daiktus ir važiuojam.

- Važiuojam kur?

- Į Sostinę žinoma. – vyro veide nušvito šypsena, atidengdama baltus dantis. – Nuotykiai laukia. – šis pamerkė akį ir nužingsniavo į muselėmis nusėtą kambarį.

........................................................................

Damijanas sedėjo juodos karietos viduje ant minkštos, šilkinės raudonos pagalvėlės, kuri dengė medinį sėdimąjį suolą ir žvelgė pro nedidelį langą, kumštyje suspaudęs užuolaidos kampą ir ją patraukęs į šoną, kad galėtų matyti savo aptriušiusią, nedidukę medinę trobą, dabar, su išklerusiomis, pradarytomis durimis.

Jis susirinko būtiniausius daiktus, nors jų ir nebuvo daug. Pasitikėjimo Damijanas nepažįstamąjam nejautė, bet suprato vieną: galės iš čia pabėgti. Kad ir trumpam. 

Damijano viduje virė sumaištis, viskas įvyko per daug greitai: tėvo nužudymas, paslapingas vyras, pakabukas, atminties praradimas.

Net norėdamas išsiaiškinti kas čia vyksta, negalėtų suregzti klausimo, nes jų buvo tiesiog per daug. Šiuo metu, teliko pasitikėti savo inkstinktais ir šiuo nepažįstamuoju.