JUODASIS MAGAS

9

Juodus vaikino plaukus kedeno šiltas dienos vėjėlis, karieta nepatogiai siūbavo tempiama nelygiu, duobėmis išmargintu keliu.

Saulė jau kabėjo aukštai, danguje plaukiojo tik keli plunksniniai debėsys.

Damijans pažvelgė pro langą. Miškas. Medžiai storais kamienais, žaliais lapais padabintomis šakomis, daugybė krūmų, kurie įrėmino netiesų, žvyru padengtą kelią.

Žirgas sustojo medžių apsuptoje laukymėje, apžėlusia aukšta žole, kuri siekė kojų čiurnas.

Nepažįstamasis atrišo žirgą, nuvedė prie netoliese esančio liekno medelio ir pririšo, iš karietos išsitraukė ąsotį vandens ir nedidelį kubilą, jį pripildė vandens ir padėjo žirgui po snukiu, šis, nieko nelaukdamas pradėjo jį ryti. 

- Kur nors patogiai įsitaisyk, pailsėsim, pavalgysim ir keliausim toliau. – taręs, patraukė miško gilumos link.

- Palauk.

- Ar paaiškinsi kas čia po galais vyksta? – Damijano tonas kilo, akys  surakintos ties nepažįstamojo nosimi, nes skrybėlė vis dar dengė jo akis.

- Viskam savas laikas. – atsiduso – Laikui einant, viską iš lėto papasakosiu, nesijaudink. – nelaukęs atsakymo, žengė į mišką ir pranyko tarp storų medžių kamienų.

Vaikinas atsisėdo prie didelio medžio ir atsirėmė į kamieną. "Arba tas vyras bus tavo bilietas į laisvę", prisiminė Lilijos  žodžius. Jos sapnas neklydo, ji niekada neklysta.

Vyriškis grįžo iš miško nešinas didele sauja uogų.

Atsisėdęs šalia, ištiesė vieną saują mėlynų uogų, Damijanas paėmė ir vienu judėsiu susikratė į burną.

- Apetitą turi, gerai.

- Koks tavo vardas? – pilna burna paklausė.

- Viktoras. – atsiduso ir įsimetė  raudoną uogą į burną.

- Iš kur žinai mano vardą? 

- Jau sakiau. – pavartęs akis atsisuko į sėdintį, didelėmis akimis stebintį Damijaną. – Nes aš Aleksandro draugas.

- Aleksandro?

- Tavo tikrojo tėvo vardas Aleksandras. –  atsiduso ir parėmė galvą į medžio kamieną – Damijanai, tu neįsivaizduoji kiek daug turiu tau papasakoti. Tavo istorija yra ne iš trumpųjų ir tikrai ne iš lengvųjų jo pasakotojui. – Viktoras pakėlė galvą ir pasuko kaklą vaikino linkme, Damijanas nebuvo nuleidęs nuo vyro akių nė sėkundei – Visa tai tau nebus lengva priimti, tad pasiruošk.

- Pasiruošti kam? 

- Tau viskuo bus sunku patikėti, nes viskas skambės absurdiškai, bet patikėk, viskas ką tau papasakosiu yra tiesa. – Viktoras nusiemė skrybėlę ir ranka perbraukė per savo juodais plaukais nusėtą pakaušį.

.........................................................................................................................

Saulė leidosi pro medžių paliktus kamieno tarpus, priblėsę saulės spinduliai žaidė su žaliais lapais atsisveikindami nakčiai, lengvas, vos jaučiamas, bet žvarbus vėjas kuteno Damijano kaklą ir rankas.

- Tuoj sustosim, pakentėk. – pastebėjęs susigūžūsį vaikiną, ištarė.

Karieta sustojo laukymėje, tolėliau nuo pagrindinio kelio, tik šį kartą, laukymėje stovėjo apleista, mėlynais dažais besilupanti troba. Ji labiau atrodė kaip apleistas raganų namas, nei paprasta, jauki trobelė.

- Šiąnakt apsistosime čia. – paleidęs vadžias ištarė ir nušokęs ant žemęs  nužingsniavo link miško.

Grįžęs rankose laikė gausią krūvą smulkių šakelių ir numetė ant žemės, netoliesė stūksojo tamsi troba. Užkūręs laužą iš karietos išsitraukė kepalą duonos, sviesto ir bloką sūrio, atsisėdo sukryžiavęs kojas, išsitraukė iš dėklo buvusio prie klubų keistą durklą, atpjovė dvi storas riekes duonos, užtepė sviesto ir atpjovė po gabalą sūrio, vieną riekę atkišo laužą stebinčiam Damijanui.