JUODASIS MAGAS

4&5

4

- Damijanai, po galais, susiimk! – Liliija suemė už neskaudančio skruosto, taip jam įgnybdama – Kiek laiko leisi tam girtuokliui tave talžyti? Jis elgiasi su tavimi kaip su šiukšle, ar to nesupranti?

Merginos skruostai įkaito nuo pykčio, parodydami raudonį. Ji - karštakošė, bet lengvai sukalbama artimųjų, ypač Damijano.

Damijanas švelniai suemė Lilijos riešą ir mergina atleido pirštus.

- Manai man patinka? Manai nesuprantu? – glostydamas savo ką tik įgnybtą skruostą atsakė.

Pusė, kurioje tėvas trenkė kumščiu, dar buvo patinusi, bet ateityje mėlynės neturėtų likti.

Lilija sukryžiavusi rankas ant krūtinės, nepatenkintu žvilgsniu stebėjo kaip šis, dabar glostė abu savo skruostus.

- Atrodai apgailėtinai. – suprunkštė ir atsisėdo ant lovos.

- Žinau, bet aš nesu kaip tu. – suprunkštė atgal Damijanas žvalgydamasis aplink Lilijos kambarį.

- O kokia esu aš? – susiaurėjusiomis akimis ji stebėjo Damijaną.

Vaikinas žinojo, vienas jai nepatinkantis žodis ir ji, užšoks jam ant nugaros. Tai buvo viena iš Lilijos bausmių.

Vaikinas dairėsi aplink Lilijos kambarį galvodamas atsakymą.

Jis senokai nebuvo Lilijos kambaryje ir šis, atrodė pasikeitęs. Raudonplaukės namai nei per kur nepanašūs į Damijano. Mergina gyveno su abiem laimingais tėvais ir teta, dviejų aukštų nedidukėje pilyje su galiniu kiemu, kuriame buvo padarytas aukštų krūmų labirintas, o priekiniame - pastatytas nedidukas, atviras botanikos parkelis. Tarnų čia taip pat netrūko: nuo gėlininkų iki virtuvės šefų. Damijanas čia jautėsi kaip pašalietis, bet Lilijos tėvai jį priemė kaip savą, abu draugai nuo vaikystės, tad šeima vaikinu pasitikėjo.

- Karštakošė, - Damijanas žvalgėsi aplink šviesų, rožiniais tapetais apklijuotą kambarį – tiesmukiša ir šiek tiek berniukiška – tęsė, pasukdamas galvą ties balta, didele it nauja spinta – įžūli ir kartais baisoka. – vaikino žvilgsnis grįžo ties ant lovos sėdinčia mergina.

Ji atleido savo rankas ir padėjo jas prie kojų ant lovos. Susiaurėjusios akys vis dar stebėjo bevaikščiojantį vaikiną, kuris jai žvelgė į akis.

- Baisi? – tyliai iššnypštė mergina. – Kaip tai turėčiau suprasti?

- Kartais atrodo, kad man nurausi galvą. – vaikinas sustojo priešais sėdinčia merginą, pasilenkė prie jos parodydamas baltą šypseną.

Lilija matydama Damijano veidą iš taip arti jautė kaistančius skruostus, pradėjo mušti karštis, jis buvo taip arti, kad nepilnai ištiesusi ranką, galėjo pasiekti jo gražių, išraiškingų bruožų veidą, matė jo kelias poras prie nedidelės, bet tiesios nosies, tamsias, tarsi padažytas blakstienas ir tas gintarines akis, kurios Liliją dažnai hipnotizuodavo.

Ši pakėlė ranką ir švelniai nustūmė Damijano veidą į šoną, mergina išgirdo tylų vaikino juoko prunkštelėjimą. Lilija atsistojo, trumpam nusisukusi ir bandė nuraminti savo besidaužančią širdį, "Kas vyksta?", Lilija nesuprato, kodėl širdis pradėjo daužytis taip, tarsi tuoj iššoks iš krūtinės.

- Bet tu esi vienintelis žmogus, kuriuo pasitikiu. – rimtesnis, dūslesnis tonas netikėtai pasigirdo iš Damijano lūpų.

Lilija atsisuko į vaikiną, kuris stovėjo kelis žingsnius jai už nugaros, mergina neryškiai suraukė antakius, bet nepertraukė, tik įdėmiai klausėsi.