JUODASIS MAGAS

6&7

6

Damijanas ruošėsi į darbą.

Įšoko į šviesiai rudas, linines kelnes ir užsimovė mėlynus marškinius, kurie buvo šiek tiek per maži per pažastis, bet kitų judėsiu nevaržė.

Damijano širdis jautėsi sunki, tarsi ant šios būtų užmestas milžiniškas, sunkus akmuo. Svarstė ar priėmė teisingą sprendimą, išleisdamas Liliją vieną pačią, o gal ji vėliau persigalvos ir niekur nevyks?

Ne, ji per daug užsispyrusi nevykti.

Lilija su teta nesutardavo, bet nesutarimai nereiškė, kad jos nemylėjo viena kitos. Abi mėgdavo pasikandžioti, bet tuo pačiu gerbė viena kitą. Lilijos teta visada praštmatniai apsirengusi, didelės, per daug išpūstos suknelės, kurių dėka, jai sunkiai sekdavosi sedėti ant kedės. Veidas nudažytas baltai, tarsi vaiduoklio, skruostai komiškai raudoni, blakstienos tarsi plunksnos, kiekvieną dieną skirtingų spalvų, o lūpos tokios ryškiai raudonos, tarsi persirpusios braškės, kad ir keistai atrodanti, bet ji buvo visada maloni.

Damijanas įžengė į senojo kalvio trobelę, kurios viduje puikavosi pakabinti įvairaus plauko kardai, kalavijai bei špagos. Šiandien teks padirbėti kalvio padejėju.

Praėjęs nedidelę medinę, bet prižiūrėtą salę, kurioje sukabinti metaliniai ginklai, vaikinas pasuko į dešinę, kur pateko į kitą, gana karštą kambarį: "Senukas jau darbuojasi", pagalvojo vaikinas.

Nusileidęs mediniais plačiais laiptais į rūsį, pamatė židinį, kuris buvo užkurtas ir senuką, čiupinėjantį atvykusius metalus, kurie blizgėjo nuo ugnies skleidžiančios šviesos.

- Labas rytas, senuk. – pasisveikinęs priėjo ir uždėjo ranką senukui ant peties.

Senukas pasuko galvą Damijano pusėn ir buvo galima matyti jo baltas, raukšlėmis išmargintas akis. Jis buvo aklas, bet tai nekliudė būti geriausiu šaltkalviu visame mieste.

- Labas labas. – senuko raukšlėtame veide pasirodė nuoširdi šypsena.

Jis mylėjo Damijaną kaip savo sūnų ir priemė jį dirbti nuo pat paauglystės, mat jis girdėjo berniuko balse nuoširdumą ir neviltį.

Abu pradėjo savo atskirus darbus: Damijanas blizgino naujai nukaltus kardus, o senukas lydė ir formavo metalą.

- Damijanai, ateik trumpam į mano vietą. –tvirtu tonu paprašė, šis padėjo blizgantį kardą ant švarios baltos medžiagos ir pasuko link senuko, kuris stovėjo netoli židinio.

- Kažkas atėjo? – Damijanas pakėlė akis į lubas.

Senuko klausa buvo geresnė nei kitų žmonių, tad puikai girdėdavo, kai kažkas įžengdavo į jo trobą.

Senukas palinksėjo galva ir vaikinui padavė didelį kūjį, kurio rankena medinė ir žnyples, kurios laikė įkaitusio, geltonos spalvos, metalo gabalą.

- Nesustok, lygink metalą. – tarė ir pasuko laiptų, kurie vedė į viršų link ir šio nedidelis sukūprėjęs siluetas pradingo.

Damijanas tęsė darbus, kalė metalą, kol atrodė pakankamai plonas, įmerkė į šaltą vandenį, kuris nuo karščio pradėjo burbuliuoti, netrukus vaikinas išgirdo senuko dūslius žingsnius, kurie leidosi laiptais į rūsį.

- Nežinojau, kad turi draugų, vaike. – senuko apsiraukšlėjusios baltos akys šypsojosi, kartu su lūpomis, kurių kampučiai buvo pridengti užkritusių raukšlių.

Damijano antakiai šiek tiek susiraukė.

- Atėjo tavo draugas, prašė tau perduoti šitą. – senukas ištiesė savo storą, gležnais, susiraukšlėjusiais pirštais ranką.