JUODASIS MAGAS

2&3

2

- Šiandien oras nuostabus, ar ne? – Damijano plaštakoje šoko saulės spinduliai, kurią jis laikė ore, virš veido, taip sukurdamas šešėlį, kuris krito ant vaikino tamsių, bet liūdnų akių.

Saulė švietė ryškiai, tarsi pakabinta įkaitusi lempa, kuri kepino kiekvieną pasitaikiusį žmogų. Dangus giedras, žydras tarsi vandenynas, kuriame negalėjai rasti nei vieno debėsies, nestiprus vėjas, lengvai pučiantis į visas puses, jautėsi gaivus. Žolė beveik spindinti, lėtai lingavo šokdama su saulės spinduliais.

Žolė buvo tarsi minkšta paklodė ant kurios patogiai įsitaisiusi sedėjo mergina, vaikinas gulėjo ant nugaros, stebėdamas dangų, prisidenges ranka ryškius saulės spindulius.

Mergina sedėjo apsikabinusi savo kelius, nekreipdama dėmesio į veidą kepinančią saulę. Jos akys ramiai užmerktos klaidžiojo rožinėje tamsoje.

- Oras nuostabus kaip reta. – vos pastebimai nusišypsojusi mergina atsakė į klausimą užmerktomis akimis.

Damijanas pakėlė galvą laikydamas ranką ore ir pasuko savo kaklą į pusę, kur sedėjo mergina, nesitikėjo jos atsakymo po tokios ilgos pauzės. Lėtai nuleido ranką, leisdamas saulei paliesti jo rudas akis, suraukė savo juodus vešlius anktakius ir prisimerkė nuo netikėtai šviesaus saulės spindulių pliūpsnio, atsisėdo sukryžiavęs kojas ir rankomis pradėjo skabyti žolės viršūnėles.

Mergina sunkiai pramerkė vienos akies voką ir pažvelgė į kairėje sėdintį Damijaną. Jis atrodė susimąstęs, antakiai šiek tiek suraukti, lūpos švelniai suspaustos, akys nukreiptos į mažo miesto peizažą, kuris puikiai atsivėrė sėdint ant šios aukštos kalvos.

- Ką mąstai? – švelniu tonu paklausė mergina nenuleisdama akių nuo susimąsčiusio vaikino.

Damijanas atitraukė akis nuo miestelio ir nuleido galvą įsižiūrėdamas į aprautos žolės lopynelį, akys apsiblausė liūdėsiu, lūpos transformavosi į tiesią liniją.

- Lilija, norėčiau iš čia pabėgti. – tyliai, beveik šnabždėdamas atsakė vaikinas pakeldamas galvą ir įsižiūrėdamas į merginos akis. – Kuo toliau nuo visų.

Lilija žvelgė į tas rudas, saulės apšviestas gintarines akis, jos atrodė liūdnos, be kibirkšties, kurią jis anksčiau nešiodavosi kartu su savimi.

- Tuomet bėgam. – lėtai atsistodama ištarė mergina, neatitraukdama akių nuo vaikino.

Damijano akys išsipletė ir vieną akimirką atrodė, kad jo akyse sužibėjo maža kibirkštėlė, bet ši, tuoj pat dingo apsiblausdama liūdėsio šydu.

Damijanas vos matomai papurtė galvą:

- Kad ir kaip norėčiau, negaliu. Negaliu palikti savo tėvo toje sutriušusioje lūšnoje. – jis lėtai atsistojo, ranka nusivalė savo rudas, aptrintas kelnes ir pažvelgė Lilijai į šios ryškiai mėlynas akis.

- Šiąnakt sapnavau apie tave. – Lilija nuleidusi rankas susikišo jas į priekines kelnių kišenes ir nutilo.

Lilijos sapnai galėjo reikšti vieną iš dviejų dalykų: praeitį arba dabartį. Šią galią ji paveldėjo iš savo motinos, Baltosios magės. Lilija sapnuodavo retai, bet kai sapnuodavo, tai būdavo susiję su kitais žmonėmis. Savęs, ji niekada nebuvo sapnavusi. Savo regėjimo dovaną ji atrado būdama vos aštuonerių.

Damijano akys išsipletė, širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Jis Liliją pažinojo penkioliką metų ir per visus šiuos metus, ji nei karto nebuvo sapnavusi Damijano.

- Ką sapnavai? – tyliu, įtemptu tonu ištarė jis, stebėdamas jos nuleistą raudonų, tiesių plaukų galvą.

- Sapnavau keistą vyrą, ilgų, juodų plaukų, kurie siekė iki pečių, - rankomis rodė plaukų ilgį – šiek tiek aukštesnis už tave, - ši delną pakėlė į orą parodydama – ir buvo keistai apsirengęs. – ranka pasikasė savo raudonais plaukais nusėtą pakaušį.