Mėnesiena ir snaigės

4.

Po dviejų savaičių laukimo pagaliau atėjo ta diena, kai Rugorijos princesė Mazikyna atvyko į Serhą. Mano širdis plakė su nerimu ir jauduliu, kai stovėjau su tarybos nariais rūmų priekyje, laukdama jos atvykimo. Pirmasis sniegas vis dar dengė žemę, tačiau saulė spindėjo ryškiai, tarsi norėdama pasveikinti naują pradžią.

Aplink mus rinkosi žmonės, kurie buvo sujaudinti šiuo įvykiu. Didesniame kieme iškilo puiki arka, dekoruota žydinčiomis gėlėmis ir šviesomis. Tarybos nariai diskutavo, bet aš bandžiau sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia – kaip pasitikti Mazikyną.

Galiausiai iš tolo pasirodė arklys, ant kurio sėdėjo ji – šviesiaplaukė princesė, apsigobusi elegantišku apsiaustu. Jos plaukai žėrėjo saulėje, o jos veidas spindėjo pasitikėjimu. Kuo arklio žingsniai artėjo, tuo labiau jaučiau, kaip širdis plaka stipriau. Mazikyna atrodė kaip tikra karalienė, ir tai neabejotinai įspūdinga.

Kai ji pagaliau priartėjo prie mūsų, nusišypsojau ir priėjau arčiau. „Sveika atvykusi į Serhą, princesė Mazikyna", – tariau, stengdamasi skambėti šiltai ir draugiškai. Ji nusišypsojo man, ir tas šypsnis atrodė nuoširdus, bet kartu ir šiek tiek drovus.

- Ačiū, karaliene Seifere. Džiaugiuosi galėdama būti čia, – atsakė ji, ir jos balsas skambėjo maloniai.

Tarybos nariai už mano nugaros linktelėjo, kai ji nusileido nuo žirgo, ir mes kartu žengėme į kiemą, kur laukė pasiruošę svečiai bei jos palyda ir rūmų gyventojai.

Pradėjome įžanginį pokalbį, ir aš pajutau, kad aplinkybės mus suartina. Jos atvirumas ir žavesys dar labiau sustiprino mano viltis dėl mūsų būsimos santuokos. Stebėjau, kaip ji bendrauja su žmonėmis, ir neabejotinai matyti, kad ji turi natūralų gebėjimą užmegzti ryšį su kitais.

Tuo metu žinojau, kad tai nebus tik politinis sandoris. Mazikyna galėtų tapti mano partnere, drauge ir galbūt net mano širdies dama. Ši akimirka atrodė kaip naujos pradžios ženklas, ir aš stengiausi įsiminti kiekvieną detalę, kad galėčiau užfiksuoti šią dieną savo atmintyje.

Šventė, surengta princesės Mazikynos atvykimo proga, buvo puošni ir džiugi. Rūmų salės buvo papuoštos gėlėmis ir vėliavomis, simbolizuojančiomis mūsų karalystes. Tarybos nariai, tarnai ir gyventojai susirinko, kad pasveikintų mus, o džiaugsmingi balsai skambėjo ore. Šventės atmosfera buvo kupina šypsenų, juoko ir geros nuotaikos.

Sėdėdama prie ilgo stalo, pasipuošusio šventinėmis vaišėmis, akimis ieškojau Mazikynos. Kai ji pasirodė su žavingu apsiaustu ir švytinčiomis akimis, pajutau, kaip širdis džiugiai suvirpa. Priešais mus stovėjo įvairūs patiekalai – nuo skaniausių desertų iki gaivių gėrimų, ir atrodė, kad visi buvo pasirengę švęsti.

Po kurio laiko, kai šventė įgavo pagreitį, aš priėjau prie Mazikynos. Jos veidas spindėjo džiaugsmu, ir šypsena ant lūpų buvo nuoširdi.

- Mazikyna, kaip jautiesi šioje šventėje? – paklausiau, stengdamasi peržengti oficialumą ir bendrauti atvirai.

- Man labai patinka, karaliene Seifere, – atsakė ji, švelniai nužvelgdama aplinką. – Jūsų žmonės atrodo tokie draugiški, ir ši atmosfera mane labai džiugina.

- Aš džiaugiuosi, kad tu tai jauti, – tariau, stebėdama, kaip ji bendrauja su kitais svečiais. – Svarbu, kad mūsų bendravimas būtų natūralus ir šiltas.

Tada ji atsisuko į mane, ir aš pastebėjau, kaip jos akys žiba nuo smalsumo.

- Kalbant apie bendravimą, ar manote, kad mūsų santuoka turės realią įtaką mūsų žmonėms? – užklausė ji, išraiškingai žvelgdama į mane.