Mėnesiena ir snaigės

8.

Įkvėpiau aštrų žiemos orą, kai mūsų nedidelė palyda išjojo pro pilies vartus. Miškas tįsojo tolumoje, jo baltomis sniego kepurėmis padengtos šakos atrodė tarsi žvilgančios plunksnos. Priekyje raitos ėjau aš, karalienė Seiferė, žvilgsniu apglėbdama savo būrį. Šalia jojo mano sužadėtinė Mazikyna, ryškiai raudonas apsiaustas puošė jos figūrą ir kontrastavo su viską apgaubusiu baltumu. Žvengė arkliai, o ledo kristalai gurgždėjo po jų kanopomis.

Prie mūsų prisiartino Amiras, mano patikimiausias patarėjas, akimis sekdamas kelią. Jo įžvalgumas niekada nenuvylė, tad patikėjau jam rūpintis saugumu, kol mes leidžiamės į šį žiemos žygį. Amiras, net ir apsigaubęs storu kailiniu apsiaustu, atrodė orus bei ramus. Jo akys buvo kaip visada šviesios ir budrios, tarsi bandytų įžvelgti kiekvieną menkiausią judesį tarp apsnigtų medžių.

- Ar tikitės šiandien laimikio, Jūsų Didenybe? - tyliai paklausė Amiras, palenkęs galvą link manęs.

- Tikiuosi daugiau nei tik laimikio, – atsakiau, neatsitraukdama akių nuo tamsių miško glūdų, kur snaigės plaukte plaukė, ir atrodė, kad pačios medžių dvasios lūkuriuoja mūsų atvykimo. Tą akimirką, kai įžengėme į mišką, tylos skraistė krito ant mūsų grupės. Niekas garsiai nekalbėjo, kiekvienas pajuto tą ypatingą laukimo įtampą, kuri įsivyrauja tik tuomet, kai medžiotojai bei medžiojamieji susilieja į vieną paslaptingą žaidimą.

Mazikyna kiek spustelėjo savo kumelę į priekį, veide žiburiavo susijaudinimas. Tai buvo jos pirmoji žiemos medžioklė, ir aš žinojau, kad ji troško įrodyti savo vertę.

- Prisimink, princese, medžioklė ne tik apie jėgą. Tai – apie kantrybę ir klastą, – perspėjau, nuleisdama balsą, tačiau ji tik šyptelėjo iš po savo raudono gobtuvo.

- Aš pasiruošusi, Seifere, – tarė ji, tvirtu balsu, tarsi pati sniego karalienė, ir tada akimirksniu su šydu pranyko tarp baltų kamienų.

Amiras pažvelgė į mane su menka šypsena lūpų kampučiuose, bet aš tik linktelėjau. Laikas buvo tinkamas patikrinti, ar princesė sugeba elgtis kaip tikra karališkoji medžiotoja.

Pasiviję Mazikyną nulipome nuo žirgų. Per sniegu užklotą mišką plaukė tik mūsų žingsnių aidas ir kartkartėmis sušnabždantys vėjo gūsiai, glostantys šakose įstrigusias snaiges. Mazikyna ėjo šalia manęs, tyliai it šešėlis, jos žvilgsnis buvo budrus ir ryžtingas. Sniegas girgždėjo po mūsų kojomis, tačiau kitokio garso beveik nebuvo – mūsų judesiai tapo lėti ir atsargūs, tarsi mes pačios būtume tapusios miško dalimi.

Pamačiau jį pirmoji. Elnias stovėjo laukymės pakraštyje, jo didingos ragų šakos, it sniegu pasidabinusios karūnos, kilo virš galvos. Jo šonai lėtai kilnojosi nuo ramių įkvėpimų, o nosis rūkavo garu į šaltą orą. Gyvūno oda buvo beveik šviesi, su rusvais atspalviais, atrodė it pats būtų išaugęs iš miško žemės. Akimirką mes abu stovėjome nejudėdami, tarsi susiliedami į tą sustingusią, amžiną žiemos tylą.

- Dabar, – tyliai sušnibždėjau, vos pajutusi, kaip Mazikyna pakėlė lanką. Mačiau, kaip jos rankos virptelėjo tik akimirką – jaudulys buvo akivaizdus, bet ji jau nebe ta naivi mergaitė. Jos veidas buvo rimtas ir susikaupęs. Ji žinojo, kad šiandienos laimikis priklauso ne tik nuo taiklumo, bet ir nuo mūsų vienybės.

Sukaupusi kvapą, mačiau, kaip strėlė tyliai įsitaiso ant jos lanko, o rankos pakyla, įtempdamos templę. Lygiai tuo pat metu aš žengiau į priekį, vos vos patraukdama elnio dėmesį. Jo galva kryptelėjo į mane, tamsios akys mirktelėjo, ir tą akimirką strėlė iššovė.

Mazikynos šūvis buvo tikslus. Strėlė smigo tiesiai į širdį, ir elnias, vos spėjęs suvokti mūsų buvimą, staiga sudrebėjo. Lėtai, tarsi pati miško dvasia atsisveikindama, jo kojos linko, ir po akimirkos jis jau gulėjo ant sniego, raudonas kraujo lašas ėmė plėsti tamsią dėmę aplink žaizdą.