Mėnesiena ir snaigės

7.

Po karšto kivirčo su Anakinu palikau jo kambarį, jaučiausi nuliūdusi ir sumišusi. Sniegas, žiemą dengiantis rūmų sodą, atrodė lyg švelnus, baltas uždangas, slepiantis visus skausmus ir rūpesčius. Ėjau lėtai, kiekvienas žingsnis suteikė man galimybę apmąstyti, kas ką tik įvyko.

Sode viskas buvo tylu ir ramų, ir aš stengiausi, kad tos ramybės jausmas užgožtų mano vidinį nerimą. „Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?" – mąsčiau, jaučiau, kaip šaltas oras pripildo mano plaučius. Princas Anakinas visada atrodė ambicingas, bet šiandien jis buvo ypač užsispyręs. Jo žodžiai, kupini pykčio ir nepasitenkinimo, skambėjo mano galvoje kaip užsispyręs aidėjimas.

„Ar aš tikrai darau teisingą sprendimą?" – mintyse sukosi klausimas. Santuoka su Mazikyna atrodė kaip viltis, galimybė sukurti ryšius, kurie padėtų Serhai. Bet kaip galiu tikėtis, kad tai pavyks, kai tokie kaip Anakinas kėsinasi į mano sosto stabilumą? Jo ambicijos ir noras užvaldyti gali pakenkti viskam, ką mes stengiamės pasiekti.

Praeidama pro šakeles, apibarstytas sniego, mąsčiau apie tai, ką reikės daryti toliau. „Galbūt turėčiau ieškoti sąjungininkų, kurie mane palaikytų, ar kalbėtis su Mazikyna apie tai, kaip reaguoti į Anakino grasinimus? Mes negalime leisti, kad jis mus išgąsdintų."

Nors sniegas lėtai krito ant mano plaukų, jaučiau, kad jis vėsina mano karštas mintis. Atsisėdusi ant suolelio, pažvelgiau aplinkui, įsivaizduodama, kaip šis sodas atrodys pavasarį, kai žydės gėlės ir sužydės medžiai. „Tai, ką mes stengiamės pasiekti, yra vertinga, ir aš negaliu leisti, kad šie iššūkiai mane sustabdytų", – suvokiau, stiprėdama viduje.

Šaltis ėmė skverbtis į mano kūną, bet mano mintys liko karštos. Aš turėjau pasiruošti, privalėjau įrodyti, kad esu ne tik karalienė, bet ir lyderė, pasiruošusi ginti savo karalystę. Princas Anakinas nesustos, bet aš ir Mazikyna kartu galime rasti kelią. Aš suvokiau, kad rytojus atneš naujų iššūkių, tačiau šiandien aš noriu tiesiog ramiai pamąstyti apie ateitį, kuri laukia už šio šalto, žiemiško peizažo.

Grįždama iš apsnigto sodo, jaučiausi gerokai ramesnė, tačiau vis dar sukrėsta pokalbio su Anakinu. Koridoriuje ant šalto akmens grindinio, staiga išvydau Mazikyną. Jos veidas buvo kupinas nerimo, o akys blizgėjo, kaip tik jai būdinga, kai ji jaučiasi nesaugi.

- Seifere, kur buvai? – paklausė ji, artėdama arčiau. - Pamačiau, kad išėjai, ir šiek tiek susirūpinau. Atrodo, kad viskas, kas įvyko, tave labai paveikė.

- Atsiprašau, Mazikyna, – pasakiau, stengdamasi nusišypsoti, bet šypsena atrodė sunki. - Tiesiog reikėjo šiek tiek laiko sau. Kalbėjau su princu Anakinu, ir, tiesą sakant, jis nebuvo labai malonus.

- Ką jis pasakė? – jos tonas tapo rimtas, ir aš supratau, kad šis pokalbis bus svarbus.

- Jis išreiškė nepasitenkinimą dėl mūsų vestuvių, – prisipažinau. - Atrodo, kad jis nori atimti Serhos sostą, ir jo ambicijos mane neramina. Jis aiškiai parodė, kad nesutinka su mūsų sprendimais ir mano jausmais.

Mazikyna trumpam pasitraukė atgal, lyg norėdama apmąstyti mano žodžius.

- Tai nesąmonė. Jis neturi teisės kištis į mūsų asmeninį gyvenimą. Bet ar tu tikrai galvoji, kad jis pasiryžęs imtis veiksmų?

- Aš nesu tikra, bet jo žodžiai buvo griežti, ir aš negaliu ignoruoti to, ką jis galvoja. Jis nori, kad aš ir tu, mūsų tautos, grįžtume į praeitį, o aš noriu judėti pirmyn. Jis galvoja, kad gali manipuliuoti situacija, ir tai mane gąsdina, – kalbėjau, o mano balsas tapo emocingesnis. - Mes turime pasiruošti, nes jis neatsitrauks lengvai.

- Suprantu, – Mazikyna linktelėjo, jos veidas tapo labiau atsipalaidavę. - Bet mes turime stengtis nepasiduoti jo grasinimams. Juk tu esi karalienė, ir aš būsiu šalia tavęs. Mes kartu galime įrodyti, kad jo požiūris neturi jokios galios. Ši santuoka turi būti mūsų pasirinkimas, o ne jo.

- Aš žinau, – atsakiau, jaučiausi palaikoma. - Būtent todėl man reikia, kad tu būtum mano pusėje. Jei mes stovėsime kartu, galime susidurti su visomis problemomis, kurios gali kilti.

Mazikyna šyptelėjo, ir aš pajutau, kaip mano širdis sušilo.

- Mes kartu galime pasiekti didelių dalykų, Seifere. Nepaisant to, ką sako Anakinas, mes esame stiprios ir mūsų sąjunga bus tvirta. Ir jis turės suprasti, kad šios vestuvės nėra jo reikalas.

Pakėlusi galvą, jaučiau, kad turime bendrą tikslą, ir tai mane stiprino. Aš turėjau draugę, su kuria galėjau dalytis svajonėmis ir baimėmis.

- Dėkoju tau, Mazikyna. Kartu mes galime pasiekti viską, ko norime, nepaisant to, kas mums pasipriešins.

Sėdėdama karališkoje salėje, stebėjau, kaip saulės spinduliai prasiskverbė pro didelius langus ir apšvietė stalą, nukrautą gausiais patiekalais. Prie manęs sėdėjo Mazikyna, jos šypsena spindėjo taip pat, kaip ir auksiniai indai, kurie mus supo. Kairėje pusėje buvo Amiras, mano patarėjas, kuris visada žinojo, kaip praskaidrinti nuotaiką.

- Seifere, ar žinai, kad šiandien buvo kalbama apie tavo galimybę dalyvauti karališkuose medžioklėse su Mazikyna? – pradėjo Amiras, paimdama šaukštą iš putojančio sultinio. - Žinau, kad tau patinka būti lauke, ir manau, kad tai puiki galimybė prisijungti prie mūsų naujosios princesės.

- Tikrai? Aš net nesuvokiau, kad tai gali būti pasiūlyta, – atsakiau, mano širdyje pakilo džiaugsmas. - Tai skamba nuostabiai. Mazikyna, ar tu mėgsti medžioklę?

- Aš nesu profesionalė, bet man patinka leisti laiką gamtoje. Tai būtų nuostabi proga pabūti kartu, Seifere, – ji tarė, o mano širdis prisipildė šilumos. Ši mintis apie bendras veiklas atrodė, kad mus dar labiau suartins.

- Puiku, – šyptelėjo Amiras, prisidėdamas prie mūsų entuziazmo. - Galėtume suorganizuoti nedidelę medžioklę netoli rūmų. Aš galiu pasirūpinti, kad viskas būtų paruošta ir saugu.

Pietūs vyko sklandžiai, ir kiekvienas kąsnis buvo skanus. Švelniai kepta žuvis, šviežios daržovės, aromatingas sultinys – viskas buvo taip puikiai paruošta, kad net ir įtampiausiomis akimirkomis galėjome pasimėgauti maistu. Mazikyna ir aš dalinomės istorijomis apie mūsų vaikystę, juokėmės ir džiaugėmės, kaip šis bendravimas stiprina mūsų draugystę.

- Aš visada maniau, kad būtent tokios akimirkos yra svarbiausios, – pasakiau, žiūrėdama į Mazikyną, kurios veidas švytėjo džiaugsmu. - Draugystė, kurią mes kuriame, ir mūsų ryšys su tautomis, tai, ko mes turime siekti.

Amiras, šiek tiek užsnūdęs, nusišypsojo.

- Tu teisi, Seifere. Būtent per šias akimirkas ir auga mūsų karalysčių ateitis. Džiaugiuosi matydamas, kaip stiprėja jūsų ryšys. Tai bus naudinga ir Serhai.

Pasibaigus pietums, jaučiau, kad mūsų draugystė ir ryšys su Mazikyna stiprėja kiekvieną dieną. Tai, kas prasidėjo kaip formali sąjunga, dabar tapo tikra, šilta draugystė, ir aš nekantravau pamatyti, kaip mūsų keliai sujungs Serhos ir Rugorijos likimus.