Mėnesiena ir snaigės

17.

Buvo pavakarys, o sodas skendėjo minkštoje, auksinėje šviesoje, tarsi pati gamta būtų paklupusi prieš mūsų šventąją akimirką. Saulės spinduliai slydo tarp aukštų medžių šakų ir krito ant akmeninių takelių, besidriekiančių tarp gėlynų. Visas pasaulis atrodė susitelkęs į šią akimirką, laukdamas, kol ištarsime tai, ką abi širdyse nešiojome jau ilgą laiką.

Mazikyna ėjo greta manęs, jos ranka vos vos lietė mano delną. Vos juntamas prisilietimas, tarsi lengvas vėjo dvelksmas, kuris vargu ar galėjo būti laikomas apkabinimu. Bet net ir toks menkas prisilietimas man atrodė kaip ugnis. Kiekvieną kartą, kai mūsų pirštai trumpam susijungdavo, pajusdavau šilumos pliūpsnį, plintantį per visą kūną.

Žingsniavome lėtai, be žodžių. Akys slydo nuo vieno pražydusio krūmo prie kito, kur alyvos ir jazminai skleidė svaigų aromatą, tarsi visa šita grožybė buvo sukurta tik dėl mūsų. Tik mūsų pavasario šventei. Bet visa tai atrodė blanku, palyginus su ja — su Mazikyna, kurios juokas dar liko ore nuo mūsų trumpų pokalbių, o akys blizgėjo tarsi upelių vanduo.

Galiausiai priėjome mažą akmeninį suolelį, pasislėpusį tarp aukštų medžių. Jo paviršius buvo šiek tiek atšalęs, ir kai abu atsisėdome, pajutau, kaip mažytis šaltukas lengvai dilgtelėjo per odą. Bet tada Mazikyna pasisuko į mane, ir visos smulkmenos aplink mus staiga prarado reikšmę. Ji atsisėdo taip arti, kad pajutau jos šiltą kvėpavimą ant savo kaklo, o kai mūsų akys susitiko, pasaulis aplink mus tiesiog išnyko.

- Keista, – tyliai pratarė ji, žiūrėdama man tiesiai į akis. Jos balsas skambėjo lyg ilgo sapno aidai, o lūpose švietė švelni, beveik neįtikėtina šypsena. – Šiame sode buvome tiek kartų, bet tik šiandien jis man atrodo toks ypatingas. Tarsi tai, kas vyksta, būtų iš anksto numatyta.

Žiūrėjau į ją, akimis sekdama kiekvieną jos veido bruožą, kiekvieną linkį, tarsi bandyčiau įsiminti ją visam laikui.

- Kodėl taip manai? – paklausiau švelniai, nors mano balsas buvo duslus nuo to, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti.

- Nes šiandien viskas... – jos žodžiai nutrūko, ir tada ji tyliai atsiduso, lyg bandydama surasti tinkamus žodžius. – Šiandien viskas atrodo kitaip, Seifere. Mes jau ne tik sąjungininkės, ne tik partnerės. Šiandien tu esi mano karalienė. Mano... – jos balsas nutilo, ir ji trumpam nuleido akis, tarsi bandydama įveikti save, kad ištartų tai, kas slypėjo jos viduje. Tada, lėtai pakėlusi galvą, vėl pažvelgė tiesiai man į akis. – Mano meilė.

Širdis sustojo. Tas vienas žodis, tas trumpas, paprastas, bet tokio svorio ir tokios prasmės žodis, perskrodė mane iki pat gelmių. Mano rankos ėmė nežymiai virpėti, ir aš trumpam užmerkiau akis, leisdama šiam jausmui mane apimti. Viskas, ką bandžiau pasakyti sau per visus tuos metus, viskas, ką slėpiau nuo kitų — viskas dabar buvo čia, viename jos išreikštame žodyje.

- Mazikyna... – sušnibždėjau, vos tvardydama balsą. – Tu... tu esi daugiau nei mano karalienė. Tu esi mano sielos dalis. - rankos lengvai susispaudė į kumštelius, nes nežinojau, kaip perteikti tai, kas kunkuliavo manyje. Visos kovos, visos išgyventos kančios, viskas, ką teko atlaikyti dėl šios akimirkos — viskas staiga susispaudė ir tapo skaidria ašara, įstrigusia mano gerklėje.

- Aš bijojau, – prisipažinau, žiūrėdama tiesiai į ją. – Bijojau, kad šios akimirkos niekada nesulauksiu. Kad tai, ką mes turime, bus tik politinis žaidimas, kurio širdyje nebus vietos mums... - mano balsas duso nuo visų neišsakytų jausmų. – Bet tu, Mazikyna, tu... visada buvai daugiau. Visada buvai ne tik mano sąjungininkė, ne tik partnerė. Tu buvai mano svajonė. Ir dabar, kai esu čia, šalia tavęs, aš galiu pagaliau pasakyti — myliu tave.

Ji tylėjo, bet tada jos rankos švelniai pakilo ir palietė mano skruostą. Pirštai, šilti ir tokie švelnūs, braukė per mano odą, ir jaučiau, kaip mano širdis staiga užsiliepsnojo. Pajutau, kaip jos šiluma persmelkia mane, kaip visos abejonės, visos baimės pamažu tirpsta nuo jos prisilietimo.