-Labas rytas pikčiurna-mane pažadino duslus balsas
-Aha labas-pramerkus akis sumurmėjau
-Tik nesakyk kad po tokios nakties būsi pikta-nusijuokė
-Aš tik klaikiai noriu miego-pavarčiau akis
Harry eilinį kartą užčiaupė mane pabučiuodamas.
-Šitaip daugiau nebegalima. Neleisiu tau su manim žaist ilgiau-atitraukiau jį ir atsisėdau
-Nieks ir nežaidžia-atsisėdo šalia
-Tu privalai pasirinkt. Arba aš arba visos tos kekšės. Man jau gana Harry. Aš labai rimtai šneku-pasakiau
-A..a..aš..-sutriko
-Viskas aišku. Ačiū kad padėjei man vakar o dabar man metas eit. Amy turbūt jaudinasi ir jei nors kiek tau rūpiu palik mane ramybėj-atsikėliau ir puoliau rengtis. Ir daugiau nebeverksiu. Jau išverkiau viską dėl tavęs-pridūrusi išlėkiau
Kad ir kaip skaudėjo koją visvien kažkokiu būdu neleidus nieko jam daugiau pasakyt išėjau. Harry daug svarbesnės kekšės nei aš tai tegul taip ir būna. Nors iki namų tik keli metrai eidama spėjau prapliupt ašaromis. Ir vėl jam atsidaviau..ir vėl likau įskaudinta eilinį kartą. Grįžusi namo radau Amy valgančią dribsnius. Kai pamatė mane verkiančią iškart pripuolė.
-Hanna kas atsitiko?-susijaudino
-Aš ir vėl jam atsidaviau Amy..ir vėl..-atrėmiau galvą į duris
-Papasakok kas atsitiko ir kas tavo kojai?-nužvelgė mane
Viską papasakojau verkdama. Maniau kad jau viską išverkiau bet klydau..
-Ir ką jis pasirinko?-paklausė Amy
-Spėk..jis tik suburbėjo kažką ir davė suprast kad visos kekšės jam rūpi labiau-atsakiau. Man jau atsibodo Amy..noriu namo į New York..-kūkčiojau
-Ne ne ne prašau nustok. Aš šalia. Su tavim. Viskas bus gerai mažute. Mes gi bejausmės kalės-apkabinusi mane glostė
Pasakiusi Amy kad noriu dar pamiegot nuėjau į savo kambarį ir išties nemiegojau o susigūžus į kamuoliuką verkiau. Kodėl mane tėvai čia privertė atvažiuot? Kodėl aš jį sutikau ir įsimylėjau? Kodėl aš išvis egzistuoju!!!?? Nebenoriu daugiau verkt bet mano akys neklauso manęs ir toliau lieja upelius.
Paverkusi dar pora valandų nusiprausiau ir apsirengusi pranešiau Amy kad išeinu. Nors lauke lyja užsimaniau pasivaikščiot. Lietus man išties patinka nes jame nesimato ašarų. Tai lyg puiki maskuotė kai nori paslėpt savo skausmą.
Nuėjusi į parką atsisėdau ant suoliuko ir toliau tęsiau verkimą. Labai išsigandau kai kažkas atsisėdo šalia manęs. Pažvelgusi pamačiau tas pačias garbanas.
-Ar nesakiau kad paliktum mane ramybėj?-šaltai pasakiau
-Prašau išklausyk manęs. Suteik man dar vieną progą-ramiu balsu prabilo
-Ir ko aš galiu dar iš tavęs tikėtis?-isteriškai nusijuokiau
-Tiesiog išklausyk-vėl ramiai ištarė
-Turi dvi minutes ir aš išeinu iš čia-žvelgiau į takelį
-Aš atsiprašau. Už viską. Žinau kad skaudinu tave. Kol supratau kad įsimylėjau tave turėjo praeit pakankamai laiko. Aš nežinau kas yra meilė ir kaip būt normalus vaikinas merginai. Šiandien ryte nieko nepasakiau nes bijojau kad vėl pasakysiu kažką ne taip ir tada tu išėjei. Nesu joks romantikas ir nesu normaliai turėjęs merginos bet tai ką jaučiu tau yra visai kas kita. Aš tave tikrai myliu-išsakė viską
Mano veide atsirado nedidelė šypsena ir skausmo ašaros virto džiaugsmo. Nejau jis tikrai mane įsimylėjo?
-Nesu šituose reikaluose patyręs ir nežinau ką dar pasakyt..-bandė kažką pasakyt bet užčiaupiau jį sujungdama mūsų lūpas
