-Hanna!-į mano kambarį įsiveržė dusdama Amy
-Kas yra? Kvėpuok! Nusiramink!-išsigandau
-H..H...Harry..-gaudė orą. Matosi kad lėkė kaip nesveika
-Ką Harry?-dar labiau susinervinau
-Jis ir vėl dingo. Mirė jo teta ir jis labai nuliūdo..-jau normaliai kalbėjo
-Velnias! Tai turbūt ta teta pas kurią slėpdavosi kai bėgdavo iš namų..-susiėmiau už galvos
-Nesijaudink. Jis tau paskambins-apkabino mane
-Bijau kad jis žalosis..-sukūkčiojau
-Šššš mažute jis atsiras-suspaudė mane savo glėby
-O jo mama?-paklausiau
-Sunerimus labai..-atsiduso
-Einu ieškot jo..yra kelios vietos kur galėtų būt-atsistojau nuo lovos
-Neik viena-pasakė
-Nieko man neatsitiks Amy. Pažadu kad pranešiu jei ką sužinosiu-atsidusau
-Gerai..-sumurmėjo ir išėjo
Susiradau spintoj juodus džinsus ir maikutę. Apsiavau batus ir pasiėmusi kuprinę išlėkiau. Žinau kur jis yra. Neveltui man ir parodė tą vietą. Esu tikra kad garbanius toj pievoj kur tada buvom. Pradėjo lyt lietus bet man visiškai dzin. Svarbu kad Harry būtų sveikas. Po 15min ėjimo priėjau tą mišką. Keliuku paėjau dar kelias minutes ir vidury pievos išvydau jį. Pagriebiau telefoną ir sumaigiau sms Amy.
Aš: Pasakyk visiem kad radau jį
Amy: Ok. Jam viskas gerai?
Aš: Taip turbūt
Įkišau telefoną atgal į kišenę ir pajudėjau link garbaniaus. Priėjusi pamačiau kaip jis kūkčioja. Prisiartinau stipriai apkabinau jį iš nugaros. Vaikinas atsisuko ir stipriai prisiglaudė prie manęs. Pastebėjau ant Harry rankos raudoną liniją. Viskas aišku..jis pjaustėsi.
-Kodėl save žaloji? Juk žadėjei man-tyliai pasakiau
-Prašau nieko nesakyk..ramiai pasėdėk su manim..-sukūkčiojo
Aš tik linktelėjau ir atsisėdau šalia jo. Sėdėjom apsikabinę kokias dvi valandas. Lietus nesiliovė bet kam tai rūpi..abu permirkę bet dabar ne tai svarbiausia.
-Nesuprantu kodėl būtent ji..-nutraukė tylą
-Turbūt taip norėjo Dievas..-atsidusau
-Kartai norisi pakelt galvą į viršų ir paklaust ar tu išsipisinėji iš manęs?-perbraukė ranka per savo plaukus
-Viskas bus gerai. Turi mamą draugus ir mane-raminau nors jau nebeverkė
-Bet ir tu tuoj mane paliksi-dūsavo
-Taip tai tiesa bet dabar mes galim praleist likusį laiką kartu ir daugiau nedrįsk bėgt nieko nepasakęs-pyktelėjau
-Atsiprašau-pakuždėjo
-Žinau-sumurmėjau
Garbanius švelniai prisitraukė mane per liemenį ir sujungė mūsų lūpas. Bučiavomės kol pritrūko oro. Lietaus lašai visdar krito ant mūsų.
-Pašok su manim-pasakė
-Ką?-išsišiepiau
-Pašok su manim-pavarė akis
-Gerai-sukikenau
Vaikinas ištiesė man savo ranką ir abu belekaip pradėjom šokt. Išsispiegėm ir juokėmės.
-Tau turėtų būt šalta-pažvelgė į mano pašiurpusias rankas
-Šiek tiek bet dzin-šyptelėjau
-Einam pas mane?-pasiūlė
-Jei nori galim-linktelėjau
-Bet turėsi pas mane nakvot-pakilnojo antakius
-Ką jau su tavim padarysi-pavarčiau akis
-Hanna?-tarė
-Taip?-atsakiau
-Ar galėsi su manim eit į laidotuves?-paklausė
-Jei tau šito reikia taip-linktelėjau
