Money Slaves // Louis Tomlinson lietuviška fanfic

(11)

ATLEISKIT, KAD ILGOKAI NEBUVO, BET VISIŠKAI NETURĖJAU LAIKO:( KITAI 4 NUOMONĖS!! :*

(11)

Louis pov.

Norėjau tiesiog praeiti, bet tada mano žvilgsnis užkliuvo už jos veido.
Lucy.
Staiga pajutau kažkokį palengvėjimą. Nežinojau ką jis reiškia ir net nenorėjau.
Kažkas su manimi darosi ir kažkodėl aš to nenoriu. Nenoriu pasikeisti.
Kai ji atpažino mane ji iš karto pašoko ant kojų ir pradėjo greitai eiti į kitą pusę. Visiškai nesitikėjau jos čia pamatyti ir puikiai suprantu, kad negaliu prie jos kibti, nes mes susitarėme, bet negaliu to tiesiog praleisti pro akis. Noriu su ja pasišnekėti, nors net neįsivaizduoju ką jai pasakysiu. Greitai ją pasigavau ir suėmęs už rankos atsukau į save.
-Lucy..- atsidusau.
-Atšok nuo manęs! - sušuko ji ir piktai mane nužvelgusi vėl apsisuko.
-Nebandyk manęs ignoruoti! - suurzgiau eidamas jai iš paskos.
-Ką norėsiu tą ir darysiu,- sukandusi dantis pasakė.
Suspaudžiau kumščius ir giliai atsidusęs stipriai suėmiau jos ranką. Staigiai ją apsukau ir pamatęs jos akis iš karto atleidau ranką. Ką aš darau?
Jos akys buvo pilnos ašarų, ji labai stipriai kentėjo ir dėl to kaltas aš. Po velnių, kodėl negaliu suvaldyti savo pykčio savyje? Kodėl tai taip sumautai sunku?
Ji nieko nepasakiusi apsisuko ir pradėjo vėl eiti. Norėjau ją dar kartą sustabdyti ir pasakyti viską ką galvoju, bet negalėjau. Prieš akis vis dar mačiau jos tamsiais akis, kurios mane lyg užbūrė. Kas su manimi darosi?
Papurčiau akis ir paskutinį kartą nužvelgęs jos nugarą apsisukęs pradėjau eiti link savo mašinos. Buvau piktas ant savęs, kad ir vėl ją nuskriaudžiau. Kodėl aš negaliu susivaldyti? Gi galėjau su ja tiesiog pasišnekėti ir viskas galbūt būtų suveikę..
Staiga pašokau išgirdęs kažkieno plojimą. Greitai apsisukau ir pamačiau ten Josh.
Net nenustebau, žinojau, kad šiandien atėjo ta diena kai aš žlugsiu. Visiškai žlugsiu.
-Koks nuostabus spektaklis..- pasakė nusijuokdamas.
Susiraukiau. Ką? Nejaugi jis manė mane su Lucy? Šūdas, dėl manęs ji gali nukentėti.
-Ji čia niekuo dėta,- suurzgiau.
-Tavo žodžiai viską tik patvirtina, Tomlinson,- tarė jis ir aš trumpam žvilgtelėjęs į Lucy pusę, pamačiau ją kažkokio vyro glėbyje tempiamą čia. Aiktelėjau.
Buvau toks piktas, kad galėjau išžudyti visus. Matydamas ją šaukiančią ir norinčią ištrūkti iš jo glėbio, tokią.. bejėgę, noriu visus tik išžudyti.
-Paleisk ją,- pasakiau valdydamasis, kad jo neužmuščiau plikomis rankomis.
-O kodėl turėčiau? Noriu tau atkeršyti ir dabar matau, kad ji tavo skausmą dar net padidins. Pedro, nusitaikyk į ją.- jis pasakė ir aš išpūtęs akis greitai į ją pažiūrėjau.
Vaikinas buvęs šalia jos išsiėmęs ginklą laikė priglaudęs jį prie Lucy smilkinio. Ji garsiai verkė ir tai kažką manyje sukėlė, ko negalėjo nuleisti niekas. Greitai puoliau Josh ir užlaužęs jo rankas išėmiau ginklą iš jo dėklo ir staigiai atsukęs į tą Pedro į jį šoviau. Buvo kilusi mintis, kad galiu netyčiomis pataikyti į Lucy, bet nežinojau ką daugiau galiu padaryti. Vyras krito ir Lucy pabėgusi kelis žingsnius toliau taip pat parkrito ant žemės. Giliai kvėpuodamas pasitraukiau nuo Josh ir žiūrėdamas į jį sušnabždėjau:
-Tu jos neliesi,- tada paspaudžiau gaiduką, bet nieko nenutiko. Josh tik nusijuokė ir nusispjovęs į šalį išsitiesė.
-Nejaugi manei, kad taip lengvai manęs atsikratysi?- paklausė.
Sunerimęs, kad jis liks gyvas ir mane tikrai sužlugdys pažvelgiau į Lucy ir kai ką sugalvojau.
-Lucy, šauk į jį! - sušukau traukdamasis nuo jo.
Ji garsiai verkdama į mane pažiūrėjo ir pradėjo dar labiau verkti. Josh išsitraukė peilį ir pradėjo artėti.
-Galima sakyti, kad tu jau miręs,- jis apsilaižė savo kruviną lūpą ir pasakė.
Žiūrėjau jam tiesiai į akis ir mačiau didžiulį pyktį. Jis toks pat nesveikas, kaip ir aš, todėl tikrai mane nužudys. Lėtai ir skausmingai, atkeršydamas už viską. Žinojau, kad dabar jau tikrai galas.
Stipriai užsimerkiau ir giliai įkvėpiau laukdamas jo dūrio, bet staiga pasigirdo dar vienas šūvis. Išsigandęs atsimerkiau ir pamačiau prieš mane ant žemės gulintį Josh kūną. Išplėtęs akis ir nežmoniškai greitai kvėpuodamas pažiūrėjau į Lucy, kuri savo rankose laikė ginklą. Nejaugi ji tikrai taip padarė?
Mano žvilgsnis vis lakstė nuo jos ašarotų akių iki negyvų kūnų aplink mus. Šūdas, ką aš padariau? Kodėl ne tik pats nužudžiau žmogų, bet ir ją priverčiau tai padaryti?
Papūtė šaltas vėjas, kuris mane nė kiek nejaudino. Peršokau Josh kūną ir staigiai nubėgęs link Lucy parkritau ant kelių šalia.
-Lucy.. - atsidusau nuleisdamas akis į žemę.
Ištiesiau ranką, kad ją paliesčiau, bet ji staigiai pašoko atgal lyg manęs bijodama.
-Tu žudikas! - sušuko vis dar verkdama. Tas vaizdas man viduje sukėlė didžiulį skausmą, nes žinojau, kad dėl visko esu kaltas tik aš.
-Aš nenorėjau to! - sušukau susiraukdamas.
Aš tikrai nenoriu žudyti žmonių, man tai nėra džiaugsmas, tiesiog negaliu to suvaldyti. Ir dėl to po to labai kenčiu, kaip ir dabar. Gal tas vyras turėjo šeimą? Ta mintis mane vedė iš proto, jaučiau kaip po truputį baigiu išprotėti.
Ji nusisuko ir užsidengusi veidą toliau garsiai verkė. Nežinojau ką daryti, norėjau ją nuraminti, bet nežinojau kaip.
Lėtai pakėliau ranką ir paliečiau jos koją, bet ji staigiai ją nustūmė ir atsistojusi pradėjo eiti. Ji buvo pikta, liūdna ir labai šokiruota, tai aš supratau. Nenorėjau jos dar labiau skaudinti, bet negalėjau susivaldyti, todėl atsistojęs garsiai pasakiau:-Aš saugosiu tavo paslaptį, jei saugosi mano!
-Ką?- ji atsisuko ir trūkčiodama paklausė.
-Aš niekam nesakysiu, kad tu jį nužudei, jei tu niekam nepasakysi apie mane.
-Ką? Tu mane privertei tai padaryti! - sušuko, ašaros vis nesustojo riedėti jos veidu.
-Niekas tavęs nevertė to daryti, Lucy.- sukandęs dantis pasakiau.
Stojo tyla. Girdėjosi tik jos garsus verkimas ir trūkčiojimas. Mačiau jos akyse didžiulį pyktį ir pasimetimą. Nežinojau ką daryti toliau, nes ir pats buvau pasimetęs.
Tada ji nieko nesakiusi staiga apsisuko ir pradėjo svirduliuodama eiti tolyn.
-Be to! - sušukau priversdamas ją sustoti. Bet ji į mane neatsisuko, todėl man buvo daug lengviau kai nematau jos akių. - Nuo dabar tu man nebedrausi prie tavęs artintis. Bus taip,kaip norėsiu aš.