Money Slaves // Louis Tomlinson lietuviška fanfic

(12)

BE 4 NUOMONIŲ NEBUS NAUJOS!!!

(12)

Louis pov.

Buvau savo balkone, sėdėjau ant žemės ir bandžiau gerdamas tėvo viskį bent kiek numalšinti manyje kylantį kaltės jausmą.

Jis pats norėjo mane nužudyti, o aš tik gyniausi, todėl galime sakyti, kad tai jo paties kaltė, o ne mano.

Aš esu visiškai dėl to nekaltas, visiškai.

Girdėjau kaip tėvai barškino į mano kambario duris norėdami įeiti, bet aš visiškai nenorėjau jų matyti. Atrodo pirmą kartą man būtų gėda, nes dabar jau esu nužudęs ne vieną, o du žmones..

Ne, Louis. Tai ne tavo kaltė. Jie abu mirė dėl savo kaltės.Staigiai pašokau ant kojų ir paėmęs pusiau tuščią butelį išmečiau jį pro balkoną. Tada paėmiau kėdę ir ją išmečiau taip pat. Susiėmiau už galvos ir giliai kvėpuodamas bandžiau nusiraminti.

Tu nekaltas, tu nekaltas..

Garsiai nusikeikiau ir sušukęs išbėgau iš kambario. Nusileidau žemyn ir girdėdamas tėvų šauksmus įsėdau į mašiną ir pradėjau važiuoti. 

Stipriai rankomis spaudžiau vairą bandydamas nusiraminti. 

Galvoje sukosi, todėl kelis kartus sumirksėjau ir papurtęs galvą sušukau.

Po velnių, aš nekaltas!

Vis dar giliai kvėpuodamas staigiai sustojau ir apsidairiau. Buvau prie jos namų.Net nežinau kodėl čia atvažiavau, mano širdis čia mane tiesiog atvedė. Kelias sekundes pabuvęs užsimerkęs atsimerkiau ir pažiūrėjau į namą. Mano akys iš karto pastebėjo Lucy sėdinčią balkone ir žiūrinčią į dangų.

Lucy pov.

Nežinojau apie ką ir galvoti. Jaučiausi šlykščiai, nes neseniai nužudžiau žmogų ir dabar norėjau dėl to mirti pati. 

Kodėl aš taip pasielgiau? Gi galėjau tam vyrui leisti nužudyti Louis ir viskas.. bet aš jį nužudžiau. Ir dėl to dabar noriu mirti.

Staiga išgirdau kažkokią mašiną labai jau greitai važiuojančią pro namą, todėl pasisukau į tą pusę, bet nepamačiau kas tai buvo, nes mašina nuvažiavo.

Atsidusau ir atvertusi galvą į dangų sušnabždėjau:

-Tėti, ką man daryti?

Ir tada ašaros vėl pabiro man iš akių.

(Rytas)

Atsibudau ir vėl pravirkau. Kodėl aš tokia silpna? Kodėl negaliu susivaldyti?

Verkiau kol į kambarį neįėjo Hadė. Kai ji suprato, kad aš verkiu greitai atsisėdo šalia ir mane apsikabino. Mano oda pašiurpo, nes bijojau, kad ji gali sužinoti, jog kai ką nužudžiau. Ką ji darytų tada? Tiksliau, ką aš daryčiau?

-Prisiminei tėtį?- paklausė ir aš iš karto atsipalaidavau.

Ji nieko neįtaria ir tai gerai. Nenoriu jos gąsdinti, todėl geriau tegu ji nežino kas man nutiko. Turiu pirmiau pati nuspręsti ką daryti ir tik tada galėsiu prašyti jos pagalbos, jei reikės.

Linktelėjau atsakydama į jos klausimą ir kelias sekundes pabuvusi jos glėbyje atsitraukiau ir nusivaliau ašaras.

-Ar eisi šiandien į mokyklą?- paklausė.

-Aha,- atsakiau ir atsistojusi nuėjau į vonią. Greitai susitvarkiau ir šiek tiek pasidažiusi, kad nesimatytų, jog visą naktį verkiau nusileidau laiptais žemyn. Atsisėdau ant sofos laukdama Hadės, bet tada man prieš akis staigiai išdygo to vyro veidas.

Įsikandau sau į lūpą, jog nepradėčiau verkti.

Ką man daryti? Ar kam nors sakyti?

-Viskas gerai?

Šoktelėjau kai išgirdau Hadės balsą už savęs.

-Viskas gerai, tik ne kaip miegojau,- drebančiu balsu atsakiau ir jai baigus susiruošti mes išėjome. 

Jos mašina nuvažiavome į mokyklą ir tada išsiskyrėme, nes turėjome skirtingas pamokas. Ėjau į chemijos kabinetą, bet tada pamačiau Louis stovintį prie kabineto durų, todėl greitai apsisukau ir pradėjau greitai eiti į kitą pusę.

Kodėl aš jį išgelbėjau?

Jei nebūčiau to padariusi, dabar nejusčiau to sumauto jausmo ir nenorėčiau mirti. O jis, po velnių, dar drįsta man rodytis akyse!

Bandydama nepravirkti pasukau link tualetų ir ten patekusi užsidariau vienoje iš kabinų. Verkiau nežinodama kas vyksta mano gyvenime ir ką daryti toliau, kol kažkas kitas neįėjo į tualetą. Išgirdau kaip pasileidžia vanduo ir suskambėjus skambučiui supratau, kad negaliu tiesiog neiti į pamoką. 

Turiu susikaupti ir viską pamiršti.

Nusivaliau ašaras ir kelias minutes palaukusi išėjau. Pakėliau galvą ir mano akys iš karto susidūrė su jo žvilgsniu.

Jis atsirėmė į kriauklę ir sustabdė bėgantį vandenį. Aš tiesiog sustingusi stebėjau kiekvieną judesį ir bijojau ką nors padaryti ne taip. Aš jo nesveikai bijau, nes žinau, kad bet kurią akimirką jis gali mane nužudyti. O labiausiai gyvenime aš ir bijau mirties, kad ir kaip jos noriu.

-Tu nuo manęs nepabėgsi, Lucy,- sušnabždėjo jis atsitiesdamas ir pradėdamas eiti link manęs. 

Galėjau bėgti, to ir norėjau, bet negalėjau net pajudėti.

-Prašau..- atsidusau beveik ir vėl pravirkdama.

-Ko?- paklausė jis kilstelėdamas antakius ir prieidamas dar arčiau. Dabar mus skyrė tik keli centimetrai ir tai mane nesveikai baugino. Jaučiau nuo jo sklindantį alkoholio kvapą ir tai mane privertė pasimesti. Jis girtas? 

-Nesiartink prie manęs..- atsidusau leisdama ašarai nuriedėti mano skruostu.Louis tik lyžtelėjo savo apatinę lūpą ir trumpam žvilgtelėjęs į žemę grįžo prie mano akių. Tada ištiese ranką man prie veido ir aš užsimerkiau, nes maniau, kad jis man trenks, bet jis tik švelniai ja perbraukė man per žandą.

-Kad ir kaip norėčiau..negaliu.. - atsiduso ir pasilenkęs pradėjo mane bučiuoti.

LAUKIU NUOMONIŲ!!