Money Slaves // Louis Tomlinson lietuviška fanfic

(15)

(15)

Louis pov.

-Mano. - pasakiau jai išnirus.

Pažvelgiau į jos akis tik trumpam, nes netrukus ji buvo atimta iš mano glėbio. Pažiūrėjau į visiškai įtūžusį Zayn veidą.

-Vaikine, mes gi susitarėm,- pasakiau išlikdamas ramus. Žinau kaip tai erzina Lucy, o tai man dabar patinka labiausiai. Kai ji būna pikta, tarp jos antakių atsiranda raukšlelė, kurią aš dievinu. Ji ją paverčia.. tokia moteriška ir principinga.

-Ką? Jūs kovojot dėl manęs?! - atšokusi nuo Zayn ji sušuko. Ji žiūrėjo tai į mane, tai į jį ir tada tiesiog į mus nusispjovusi išlipo iš baseino. Zayn jau norėjo ją vytis, bet aš ji grubiai suėmiau už peties ir pastūmęs į vandenį sušnypščiau.

-Mes susitarėm. Dabar atstok.

-Tu nesveikas! - sušuko ir jau norėjo mane pulti, bet Joseph ir Lee jį suėmė už šonų. Papurčiau galvą ir greitai išlipęs iš baseino pradėjau eiti pievele link namo kiemo, kur tikriausiai Lucy ir išėjo.

Buvau teisus, nes po kelių minučių ją pasigavau.

-Lucy! - sušukau norėdamas ją sustabdyti.

-Atsiknisk nuo manęs! - sušuko trumpam atsisukdama, bet tada ir vėl greitai nusisuko.

-Kur tu po galais eini?- atsidusdamas paklausiau ir toliau ją sekiau.

-Kuo toliau nuo tavęs,- pasakė.

Susierzinęs suurzgiau ir greitai ją pasigavęs švelniai atsisukau į save. Norėjau ją tiesiog paimti ir kelis kartus jai trinktelėti, bet staigiai prisiminiau, jog noriu šalia jos. Turiu būti ramus.

-Nepamiršk, kad aš saugau tavo paslaptį.- pasakiau žiūrėdamas jau tiesiai į akis.

-O tu nepamiršk, kad aš vis dar saugau tavąją.- sušnabždėjo.

Mačiau kaip jos akyse pradėjo kauptis ašaros ir kažkodėl man tai nepatiko. Nenorėjau, kad ji verktų, nes atrodė, kad tai mano kaltė.

Ji ištraukė savo ranką iš manosios ir apsisukusi pradėjo eiti. Mačiau kaip jai šalta buvo, visgi ji buvo vien po apatiniais.

Pavarčiau akis ir nuėjau prie mašinos.

Lucy pov.

Ėjau bandydama savo rankomis bent kiek susišildyti. Tas sušiktas Zayn! Maniau, kad jis vienintelis čia mane supranta ir bando su manimi elgtis gražiai.. bent jis tik dar vienas pasipūtęs vaikinas. Ir svarbiausia, kad jis man melavo, nes kai prašiau pasakyti ką Louis jam pašnabždėjo jis pasakė, kad tai senos bėdos. Ir aš turėdama gerą širdį sutikau jam padėti!

Kodėl aš taip padariau? Dabar jau visi supranta, kad jis kažko iš manęs nori!

Bet ko jis nori? Tikriausiai mane dar kartą įskaudinti, kaip ir visada.

Stipriai sukandusi dantis atsidusau ir toliau ėjau keliu. Neįsivaizdavau kur esu ir kur man reiktų eiti, bet geriau šiuo atveju buvo klaidžioti rajono gatvėmis, negu būti šalia tų pasikėlusių kalių.

Vienintelis dalykas dėl kurio nerimavau buvo tai, jog esu pusiau nuoga. Ką pamatys žmonės?

Staiga šoktelėjau ir šiek tiek cyptelėjau kai prie pat manęs sustojo juodas audi. Kai vis dar giliai kvėpavau iš mašinos išėjo Louis jau su marškinėliais ant savo kūno bei kažkokiu švarku rankose.

-Tu nesveikas! - sušukau vis dar drebėdama iš baimės bei šalčio ir apsisukusi pradėjau eiti toliau. Nenorėjau į jį žiūrėti.

-Po velnių, sustok! - susierzinęs sušuko. Keista, bet jo balse negirdėjau pykčio, buvo tik šiek tiek susierzinimo. Wau, didžiulė pažanga tokiam isterikui kaip Louis. 

Tada jis šiek tiek grubiau nei praeitą kartą suėmė mano ranką ir užmetė man ant pečių savo megztinį. Dabar jis manęs nelaikė, bet aš vis tiek stovėjau visai šalia jo ir žiūrėjau jam į akis. Kodėl aš negaliu pajudėti?

Ir ką jis planuoja? Kodėl jis toks.. normalus?

-Kodėl tu tokia užsispyrus..- atsiduso nenusukdamas savo akių.

-Tu mane mušei..- suverkšlenau prisiminusi tą dieną. Vos tai prisimenu, visą tą skausmą, man užeina noras padaryti jam tą patį. Bet deja, negaliu, nes nesu tokia kaip jis.

-Aš atsiprašiau,- pasakė stipriau suspausdamas lūpas ir tada garsiai nurydamas seilių gumulą.

Kodėl tu tiesiog nenueini, Lucy?!

-Tu galvoji tas paprastas atsiprašau privers mane viską pamiršti?- nebegalėdama susilaikyti nusijuokiau ir net nepajaučiau kaip pradėjau verkti.

Ką jis su manimi daro? Kodėl aš negaliu šalia jo nustoti verkti?

Nusivaliau ašaras ir tikėjausi, kad daugiau nebeverksiu, bet jos nesustojo. Verkiau šalia jo kaip maža mergaitė, turbūt taip teikdama tam savanaudžius didžiausią laimę. Turbūt jis to ir siekia - kad būčiau pažeidžiama.

Ir tada jis padarė tai, ko visiškai nesitikėjau. Jis mane nedrąsiai ir nestipriai apkabino. Kelias sekundes nustojau kvėpavusi, mano galvoje kilo didžiausia sumaištis. Ką tu darai, Louis?! 

Bet greitai atsipeikėjau ir nustūmusi jį nuo savęs pradėjau eiti tolyn. Mano žvilgsnis dabar turbūt atrodo kaip kokios psihopatės, nes akys išpūstos, o viduje esu nesveikai pasimetusi. Kas su manimi darosi?

-Lucy, prašau, leisk man tave parvežt! - sušuko Louis eidamas iš paskos.

Prisiminiau tą naktį kai ėjau į miško gilumą po tos skausmingos nakties ir kaip jis pasakė kažką panašaus. Kodėl viskas kartojasi? Kodėl aš negaliu tiesiog išvykti ir daugiau niekada nebesijausti tokia silpna ir pažeidžiama?

Nekenčiu taip jaustis ir tai mane skaudina labiausiai. Dabar supratau.

Nenorėjau pasiklysti ir visą naktį klaidžioti, todėl tikėdamasi, kad jis manęs nenusiveš į mišką apsisukau ir nežiūrėdama jam į akis atsisėdau į mašiną. Netrukus Louis taip pat atsisėdo ir pradėjo važiuoti.

Kitą kartą būčiau slapčiomis bent kartą į jį pažiūrėjusi, bet dabar bijojau. Nes jei sutikčiau jo žvilgsnį.. kažkas man nutiktų. Ir man tai labai nepatinka.

Kai jau buvome netoli dėdės namų nesusivaldžiau ir į jį pažiūrėjau. Jo rankos stipriai laikė vairą, todėl mačiau jo raumenis ištempusius jo marškinėlius, o jo akys buvo tiek tiek primerktos, nes šonuose mačiau nedideles raukšleles. Taip jis visada daro kai nežino ką sakyti.

Pala, pala.. iš kur aš tai ištraukiau? Turbūt tai tiesiog išsigalvoju. Turiu nusiraminti prieš rytojaus pokalbį su dėde. Žinau, kad sukelsiu jam daug rūpesčių pasakydama, jog noriu grįžti į Londoną, bet negaliu daugiau. Turiu pabėgti, ypač dabar kai kažkas pradėjo keistis.

Nenoriu pasikeisti.