Money Slaves // Louis Tomlinson lietuviška fanfic

(9)

Komentuojame!!!!

(9)

Lucy pov.

-Aš ją nužudžiau.. aš ją nužudžiau..

Susiraukusi klausiausi ką jis šneka ir nesupratau. Po velnių, nejaugi jis turi omeny mane? Bet taip negali būti, nes jis manęs nenužudė. Kas čia vyksta? Galbūt jis nužudė ką nors kitą, ne mane?

Išsigandau jo, labai išsigandau. Prisiminusi jo piktą žvilgsnį ir visus šauksmus noriu bėgti kuo toliau, bet dabar matydama kaip jis parkritęs ant žemės verkia.. stoviu sustingusi vietoje ir nežinau ką daryti. Esu per daug gerai išmokyta, todėl noriu prieiti prie jo ir jį paguosti, bet žinojimas koks jis žiaurus žmogus man neleidžia to padaryti. Ir dar bijau, kad kai prieisiu jis sukapos mane tuo kirviu, kuriuo visai neseniai žalojo viską kas buvo aplink jį.

Apsisukau ir pradėjau bėgti gilyn į mišką suprasdama, kad jis ne toks žmogus, kurį turiu paguosti. Suprantama, kad jis kaltas dėl to, kad kažką nužudė yra kaltas.

-Nenoriu jam padėti..- sušnabždėjau bėgdama ir vėl pradėjau verkti nežinodama ar tai ką sakau yra tiesa.

Louis pov.

Parėjęs į namus Lucy neberadau. Tai aišku, nes prieš išeidamas labai stipriai supykau, todėl net pamiršau užrakinti langus. Mečiau kėdę į sieną ir kelias sekundes tiesiog giliai pakvėpavęs išėjau iš namų.

Jau buvo tamsu, o mašina tebestovėjo šalia namų todėl ji tikriausiai nubėgo į mišką. Pradėjau šaukti ir eiti į vieną pusę. Išsitraukiau telefoną ir įsijungęs žemėlapį pradėjau eiti. Buvo vėsu ir po valandos man atsibodo ieškoti tos mergšės, todėl nusprendžiau grįžti į namą ir laukti tėvų arba policijos su skundu dėl jos pagrobimo, bet staiga išgirdau kūkčiojimą. Atsisukau į kairę ir pašvietęs su telefonu pamačiau drebantį Lucy kūną. Sukandau dantis ir priėjęs prie jos atsidusau.

-Nejaugi tikėjaisi pabėgti?- paklausiau jos tyliai.

Ji į mane net nepažiūrėjo, nieko neatsakė. Dar kartą giliai atsidusau ir paėmęs ją ant rankų pradėjau nešti link namo. Buvome tolokai nuo ten, todėl kelias buvo ilgas.

Nešdamas merginą pažiūrėjau jai į veidą. Nors ir buvo tamsu puikiai mačiau mėlynę ant jos veido. Tada nutiko kažkas keista, nes aš pasijutau kaltas.

Pala, kaltas? Kodėl turėčiau taip jaustis? Gi ji pati man priešinosi, todėl gavo ko nusipelnė.

Papurčiau galvą ir su koja atidaręs duris nunešiau ją į viršų, į tą patį kambarį kaip anksčiau. Šį kartą ramiau ją padėjau ant lovos ir kai ji netrukus dėl nuovargio užmigo atsisėdau ant lovos krašto ir pažvelgiau į jos veidą. Po velnių, kas vyksta..

(Rytas)

-Josh, turi man duoti dar savaitę! – sušukau į telefoną vaikštinėdamas pirmyn atgal.

-Louis, davėme tau jau ir taip per daug laiko. Noriu pinigų dabar ir viskas, arba pats žinai kas bus.- piktai sumurmėjo jis priversdamas mane nuspirti virtuvinę kėdę į šalį. Tas vaikinas labai nekantrus ir tai mane siutina.

-Duok bent dvi dienas. Gausiu tuos pinigus ir tada tau pranešiu,- atsidusau ir numetęs ragelį mečiau telefoną į žemę.

Lyžtelėjau lūpą ir apsidairęs užlipau laiptais aukštyn. Įėjęs į miegamąjį pamačiau kaip Lucy šiek tiek sukruta, kas išdavė, jog ji nemiega.

Netikrai nusijuokiau ir prie jos priėjęs atverčiau jos kūną suimdamas jos ranką. Ji suinkštė ir atsimerkė.

-Nebeturime laiko, turiu tave pamokyti. – sušnypščiau ir pradėjau plėšti nuo jos kūno drabužius. Tik šį rytą supratau, kad atvykau čia ne be tikslo. Turiu pamokyti tą mergiotę ir bent trumpam pabėgti nuo Josh bauginimų. Dabar laikas vykdyti pirmą planą.

Lyžtelėjau lūpą ir ant jos užsilipęs pradėjau ją čiupinėti, kol Lucy tuo tarpu pradėjo šaukti ir verkti. Ji nesustygo vietoje, todėl suėmiau jos riešus viena ranka ir prispaudžiau juos jai virš galvos.

-Jei nenori, kad tau skaudėtų geriau nejudėk, - sušnypščiau ir pasilenkęs paliečiau lūpomis jos kaklą. Slinkau juo žemyn palikdamas neryškias meilės žymes.

Tada likusia ranka pradėjau slinkti jos kūnu žemyn link jos vietelės, ir kai jau kišau pirštus po jos džinsais ji staigiai suinkštė:

-Žudikas.. – verkdama pasakė.

Išpūčiau akis nesuprasdamas kas įvyko. Nejaugi ji žino? Po velnių, iš kur ji žino?!

-Iš kur ištraukei?! – garsiai sušukau pašokdamas ant kojų.

Ji tik susirietė į kamuoliuką ir nesustodama verkė. O aš vien pagalvojęs, kad ji žino, jog nužudžiau Ambrilę noriu pradingti, net nežinau kodėl. Šalia jos man gėda ir tai man kelia nerimą.

-Pasakyk man!- dar kartą sušukau prieidamas arčiau ir suėmęs jos ranką papurtydamas merginos kūną. Ji tik suinkštė ir pradėjo dar stipriau verkti.

Paleidau ją, nes nebegalėjau daugiau tverti. Visas vaizdas man priminė tą dieną, kuri pakeitė mano gyvenimą ir aš nebenoriu visko pakartoti. Nenoriu jos sužeisti, nenoriu.

Suspaudžiau lūpas ir apsisukęs parkritau ant grindų. Nulenkiau galvą tarp kojų ir tada suėmiau ją rankomis.

Kodėl aš taip darau? Galbūt ši mergina manęs nemėgsta, todėl ir neatsiduoda, bet kodėl aš negaliu to suprasti? Kodėl mano sumauti principai kartais neleidžia man pagalvoti apie kitus?

Dieve kas man pasidarė. Aš toks blogas kitiems, man reikėtų mirti.

Lucy pov.

Gulėjau susisukusi į kamuoliuką pačiame lovos priekyje tyliai verkdama ir girdėdama Louis garsų kvėpavimą. Jis nesveikas.. negaliu patikėti kur aš atsidūriau. Viskas vien sutikus jį pasikeitė mano gyvenime visiškai.

Prikandau lūpą, kad nepradėčiau garsiai verkti ir įsiklausiau. Suraukiau antakius kai išgirdau keistą garsą sklindantį nuo jo. Nejaugi jis verkia?

Dar labiau įsiklausiau ir įsitikinau, kad mano spėjimai buvo teisingi. Kas čia vyksta? Pagalvojusi apie jį nė neįsivaizduoju, kad jis galėtų verkti ar bent liūdėti. Net negaliu to įsivaizduoti, todėl vienintelis paaiškinimas kas dabar vyksta – vaidyba. Jis šimtą procentų vaidina, nes toks šikšnius kaip jis negalėtų verkti, tai neįmanoma.

Po kažkur pusvalandžio jis ir aš nutilau. Nežinojau ką daryti, galvojau prašyti jo mane paleisti, bet per daug jo bijau. Per daug bijau mirties.

-Aš nenorėjau jos žudyti.- netikėtai jis prabilo. Kilstelėjau antakius būdama pasimetusi ir nesuprasdama apie ką jis šneka. Nejaugi tai apie tą žmogų, kuris buvo nužudytas jo rankomis? –Ji man nepakluso taip pat kaip tu, todėl nusprendžiau ją pakankinti ir uždaryti ją vieną kelioms savaitėms be vandens ir valgio. Maniau, kad ji po to man tarnaus, bet.. atvykęs pamačiau ją mirusią.

Stipriai suspaudžiau lūpas nenorėdama ir vėl pravirkti. Keista, bet pajaučiau lyg ir gailestį jam. Pala, kodėl turėčiau jį jausti? Gi jis šlykštus žmogus, sveiko proto būdamas jis tikrai neužrakintu žmogaus kelioms savaitėms. Jis per daug žiaurus, kad gyventu šitaip laisvai, jį reikia užrakinti ligoninėje.

Staiga jis atsistojo ir atsisukęs į mane atsisėdo ant lovos krašto.

-Aš..labai atsiprašau. Maldauju tavęs man atleisti.