Money Slaves // Louis Tomlinson lietuviška fanfic

(20)

(20)

Louis pov.

Pasilenkiau virš Albos ir netoli jos ausies sušnabždėjau:

-Noriu tavęs, dabar.

Mergina tik šyptelėjo ir pažiūrėjusi į žemę kažkiek paraudonavo. Kai paveldėjau visus tėvo turtus, man atiteko ir jo seksualioji sekretorė. Ir tik ji dabar man padeda atsikratyti visos įtampos. 

Mirktelėjau Albai ir pasilenkęs dar arčiau jos švelniai perbraukiau per jos koją. Ji sulaikė kvėpavimą ir prikando lūpą jau turbūt būdama susijaudinusi, bet tada staigiai šoktelėjo ir su kėde apsisuko į kitą pusę. Išsitiesiau ir pamačiau kaip užsidaro lifo durys, kuriame savo skvarbiu žvilgsniu į mane žiūrinti stovi Lucy.

Šūdas.

Atsidusau ir net nekreipdamas dėmesio į sutrikusią Albą nuėjau į savo kabinetą trenkdamas durimis. Atsisėdau į savo vietą ir atverčiau galvą.

Turiu nuo jos atstoti, turiu tiesiog viską pamiršt. Jau pamačiau, kad ji man tikrai nieko nejaučia, todėl turiu baigti svaigti apie tai, kad ji gal būt ta mano vienintelė. Ji niekas, visiškai niekas.

Mus dabar sieja tik ta sumauta paslaptis ir turiu nuo jos atstoti, kad ji nesumąstytų visko papasakot teisėsaugai. 

Taip, nenorėjau, kad ji išvažiuotų, nes tada dar galvojau, kad kažką jai jaučiu, bet koks iš to skirtumas? Ji nenori manęs net matyti, todėl ir išpildysiu šį jos norą.

Atsipalaidavau, bet tada koridoriuje staiga kažkas nutiko, todėl atsistojau ir išėjęs susiraukiau. Harry su savo tėvu bėgo link lifto, o Alba bei Bryan sekretorės stovėjo šalia ir šnekėjo su kažkuo telefonais. Susiraukiau ir priėjęs prie Albos paklausiau:

-Kas čia buvo?

Alba šiek tiek šoktelėjo, bet tada atsakė:

-Kiek supratau pono Bryan dukterėčia buvo pagrobta ir parašė tai Harry, ponaiti.

-Besfordo dukterėčia? Šūdas,- garsiai nusikeikiau ir pasisukęs grįžau į savo kabinetą.

Kažkodėl manau, kad tai susiję su mūsų paslaptimi.. bet kas tai gali būti? Gi niekas nė nenumano, kad tai padarėm mes. Niekas mūsų nematė, niekas negirdėjo. Tai tada kas pagrobė Lucy?

Pasiėmiau telefoną tikėdamasis, kad pagrobėjai galbūt susisieks ir su manimi, bet nieko naujo nebuvo. Giliai atsidusau ir pagriebęs švarką išėjau iš kabineto.

-Ponaiti, jums po dešimties minučių susitikimas su investuotojais,- pasakė Alba atsistodama prie savo stalo kai išėjau iš savo kabineto.

Stipriai sukandau dantis ir priėjusi prie jos stipriai suėmiau jos riešą ir jį suspaudžiau.

-Aš ponas, kiek galiu kartot.-sušnypščiau ir tada atleidau ranką.- atšauk jį, arba pasakyk, kad negalėsiu dalyvaut. Man nesvarbu.

Alba persigandusi pažiūrėjo į mane ir nežymiai linktelėjo. Apsisukau ir pradėjau eiti link lifto, o kaip tik tada iš Bryan kabineto išėjo kažkokia moteris. Mane jau rimtai užpiso, kad turiu dirbti su tuo vyru viename aukšte, jau rytoj paprašysiu, kad mane perkeltų kitur. Nenoriu net akyse matyti Besfordų.

Greitai įėjau į liftą tikėdamasis, kad ta moteris nuspręs važiuoti kitu, bet ji tik truputį pabėgo ir spėjo į manąjį. Linktelėjau ir stipriai sukandęs dantis vėl pagalvojau apie Lucy. Ką jie su ja daro? Ir iš kur jie po velniais sužinojo, kad tai ji nužudė Josh?

Šūdas, dėl visko kaltas aš. Jei nebūčiau pasiskolinęs pinigų iš Josh tam, kad nutildyčiau liudininkus, mačiusius kaip dėl manęs mirė ta kekšė, tai nieko net nebūtų buvę. Kodėl viskas taip sumauta...

-Tu turbūt Tomlinson? - paklausė moteris nežymiai šyptelėdama.

-Louis Tomlinson. - linktelėjau prisistatydamas ir ištiesdamas ranką.

-Malonu pagaliau susipažinti, jaunuoli.- sumurmėjo žiūrėdama man tiesiai į akis ir paprastai bei švelniai papurtydama mano ranką.

Stipriai sukandau dantis išgirdęs kaip ji mane pavadina. Negaliu to pakęsti, nesu aš joks jaunuolis, aš jau suaugau ir turbūt esu turtingesnis už 90% mano amžiaus esančių vaikinų. Nejaugi niekas negali manęs vadinti vyru?

Vos liftas nusileido linktelėjau tai moteriai ją išleisdamas ir tada greitai išėjau. Turiu ką nors daryti dėl Lucy, negaliu leisti jiems ją nuskriausti.

Kad ir kaip noriu apsimetinėti, kad ji man nerūpi, negaliu. Mane nervina vien žinojimas, kad ji dabar kankinama. Negaliu apie tai net galvoti, noriu ją kuo greičiau surasti.

Lucy pov.

Sėdžiu ant kažkokio fotelio kambario viduryje. Esu kaip ir pagrobta kažkokių vyrų žinančių apie Josh. Ačiū dievui, vos tas vyras pasirodė dar spėjau parašyti trumpą žinutę Harry. Na, bet jis tai pamatė ir staigiai išmetęs mano telefoną į gatvę mane išsivežė.

Giliai kvėpuoju bandydama nusiraminti ir nepravirkti. Žinau, esu kalta dėl to ką padariau gelbėdama tą šunsnukį, bet nemaniau, kad kas nors kada nors apie tai sužinos. Maniau, kad man reikės kentėti tik dėl šios slegiančios paslapties, bet pasirodo, kad man reikės kentėti ir dėl atkeršyti norinčio Josh giminaičio. 

Kas tas vyras? Ir iš kur jis viską sužinojo?

Staigiai prasidarius durims pašokau ant kojų ir vėl pradėjau drebėti. Niekaip negalėjau to sustabdyti, nes nesveikai bijojau, kad jie gali mane nužudyti. Aš nenoriu mirti.

Pažiūrėjau į tą vyrą ir į šalia jo esančius du vaikinus. 

-Sveika, Lucy. - pasakė jis.

Stipriai suspaudžiau lūpas ir toliau tylėjau. 

-Ar bendrausi su mumis, ar mums teks tave priversti?- sušnypštė jis.

Mano oda iš karto pašiurpo. Įsivaizdavau kaip jie mane kankina ir..negaliu. Bijau.

-Prašau..paleiskit mane. - sušnabždėjau jausdama kaip iš akių pabyra ašaros.

-Mieloji, mes nenorim tavęs nuskriausti, žinoma, jei su mumis šnekėsi. Mums reikia tik jo. - prunkštelėdamas jis pasakė ir pradėjo eiti artyn.

Žengiau žingsnį atgal, bet užkliuvau už fotelio, todėl į jį įkritau.

-Kas tu?- sušnabždėjau pažiūrėdama į žemę.

-Mano vardas Kenn, aš esu Josh draugas. Na, bent jau buvau.

-Kaip tu..-paklausiau lūžinėjančiu balsu.

-Kaip aš sužinojau, kad jūs tą dieną pasidarbavote pakrantėse? Na, jūs buvote neatsargūs. Yra žmonių, kurie jus matė.

Ką? Kaip tai kažkas mus matė? Na, tada kodėl policija sako, kad nėra jokių liudininkų?

-Mieloji, tu esi čia tam, kad priverstum Louis kentėti.- sušnabždėjo jis.

Pakėliau akis nesuprasdama apie ką jis šneka. Jis neseniai sakė, kad manęs neskriaus, todėl turiu džiaugtis taip?

-Priversim jį žiūrėti kaip miršti tu, o tada nužudysim ir jį.

Aiktelėjau.

-Jūs sakėt!...

-Nesvarbu ką mes sakom, svarbu ką mes darom. Ir žinai ką mes darom dabar? Mes keršijam.