Prarasta [BAIGTA] ✔

3 dalis

Cornelia's P.O.V

Naktį atsibudau nuo keisto garso. Atrodė, kad kažkas vaikšto po namą. Išsigandau. Aš silpna, ir nieko negalėčiau padaryti. Vis dėl to: nusprendžiau patikrinti. Iš spintos pasiėmiau kažkokią lazdą ir nuėjau į svetainę, o ten:

-Džekai!? Ką čia veiki? - persigandus paklausiau savo vyro, kuris kažkokiu stebuklingu būdu grįžo trim mėnesiais ankščiau.

-Amm... nieko.... Tik stoviu savo svetainėje ir žiūriu į vaiką, kuris yra tikrai ne mano ir ne tavo, nes tam vaikui kokie metai, o aš išvykau tik prieš aštuonis mėnesius. Ai, dar kažkodėl mano žmona stovi priešais mane, su milžiniška lazda rankose. Taigi kaip supratai, aš čia nieko neveikiu.

Apšalusi žiūriu į jį. -Gerai... tą vaiką radau prie ežero, vieną todėl parsinešiau namo. O ta lazda čia, nes maniau, kad tu įsibrovėlis. Kodėl grįžai ankščiau? - nukreipiu temą.

-Nepasiilgai? - paklausia. Rimtu žvilgsniu spoksau į jį, todėl jis vėl prabyla. -Tai va, grįžau ankščiau, nes vidury vandenyno nusimatė milžiniška audra dėl kurios nebūčiau grįžęs gyvas, - atsako jis sėsdamasis ant sofos. -Bet kokiu atveju aš labai pavargau todėl eisiu miegoti. O tu padėk tą lazdą ir padaryk tą patį.

Atsidūstu. -Gerai, labanakt, - nueinu į kambarį ir atsigulu.

Jack's P.O.V

Tyliai atsistojau nuo sofos. Nekenčiu jai meluoti, bet ji negali žinoti, kad joks aš ne jūreivis. Jeigu toks būčiau, pinigus uždirbčiau sąžiningai. Bet deja... Atsistojęs nuėjau prie to vaiko. Nekenčiu jų. Jie tik verkia, valgo ir kakoja. Tik staiga tas vaikas atsimerkė ir pažvelgė tiesiai man į akis. Tuomet man pasirodė, kad visas pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Jis pasidarė gražesnis... Ji tiesiog gulėjo ir žiūrėjo man į akis. mano dėmesį atitraukė šūksniai lauke. Jie neatrodė draugiški. Tuoj pat iš kambario atbėgo Cornelia.

-Džekai, kas vyksta? - paklausė ji persigandusi.

-A..aš nežinau, - išlemenau. Po šių žodžių į duris pradėjo belsti daug kumščių.

-Atidarykit! Cornelia Lewis, žmonės matė, kaip pasiėmėte vaiką pramintą velniu! Už tai jūs būsite baudžiama! Jeigu pasiduosite dabar, išvengsite mirties bausmės!!! - rėkė piktas balsas už durų. Cornelia persigandusi pažiūrėjo į mane.

-Džekai, prašau išgelbėk Amandą. Ji ne velnias, aš žinau. - pasakė ji verkdama. Nežinojau ką daryti. Turėjau pasirinkti: Cornelia arba Amanda. Neįsivaizduoju kas privertė mane pasirinkti... Mergytės verksmas, Cornelios prašymas ar pikti šūksniai už durų, bet aš paėmiau Amandą, pribėgau prie Cornelios ir ją karštai pabučiavau.

-Atleisk man... - ištariau ir pradėjau bėgti link durų, kurios veda į tunelį iš kurio išlysiu tiesiai prie savo laivo. Prieš išbėgdamas dar spėjau pamatyti, kaip į namus įpuola daugybė vyrų su kardais ir ietimis. Viena jų perveria Cornelios širdį. "Ji pati to prašė" bėgau kartodamas mintyse. Pasirūpinsiu Amanda dėl Cornelios...

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Pagaliau parašiau 3 dalį. Žinau, kad trumpa, bet einu į mokyklą ir nėra tiek daug laiko :) Taigi, ką manot apie Džeko poelgį? Ar jis pasirinko teisingai? Laukiu nuomonių ^^