Prarasta [BAIGTA] ✔

10 dalis

Amanda's P.O.V

Atsidusau ir laukiau Jack'o ženklo. Niekad nemaniau kad taip bijosiu. Man aišku teko galima sakyt lengviausia dalis,tik nekenčiau šito valstiečių kostiumo. Na, bet aš su juo bent neatrodžiau juokingai, o Liam... juokas suimdavo vos pažiūrėjus, ir ypač kai jis į mane pažiūrėdavo žudančiu žvilgsniu. Staiga pamačiau Jack'o ženklą. Linktelėjau Liam'ui ir šis paėmęs žirgo pavadį pradėjo eitį, aš - paskui jį. Priėjus rūmų vartus kelią mums užstojo du sargybiniai:
-Į rūmus be leidimo įeiti griežtai draudžiama - prakalbo vienas jų.
-Atleiskite gerasis pone, bet mes radome šį žirgą lakstantį laukuose. Jis turėjo štai šią žymę, - mostelėjau ranka į dirbtinai padarytą karaliaus žymę. - Manome, kad šis žirgas gali būti iš rūmų, - tyliai pasakiau ir žvilgtelėjau į sargybinius. Jie susižvalgė.
-Palaukit čia. - ištarė vienas ir kažkur nuėjo. Mes su Liam'u tyliai stovėjom ir laukėm. Po kiek laiko grįžęs sargybinis tarė:
-Šis vyras jus palydės į arklides. - parodė jis į kažkokį storą vyrą, kuris aiškiai nenorėjo čia būti ir paniškai bijojo arklių. Na ką gi, lengviau mums.
-Ačiū, gerasis pone, - nežymiai tūptelėjau ir kartu su Liam'u ir tuo storuliuku praėjome pro vartus. Sekėme paskui savo palydovą link arklidžių. Kuo labiau tolėjome nuo vartų, tuo didesnė netvarka buvo aplink. Visur mėtėsi maistas, šienas, keletą kartų prabėgo keli neaiškūs gyvūnai... staiga storulis sustojo. Apsižvalgiau. Taigi, tai tikrai arklidės... didelis medinis pastatas, aplinkui vien tik šienas, viduje girdisi arklių žvengimas.
-Galite įeiti, aš palauksiu čia, - pasakė arkliukų bijotojas.
-Na, gal aš irgi čia palauksiu... vienas arklys dar pakenčiama, bet tiek... na jau ne, - pasakiau ir nežymiai linktelėjau Liam'ui. Jis įėjo į vidų, o aš likau su storuliu.
-Taigi, kokias pareigas užimte rūmuose? - paklausiau ir nusisukau nuo arklidžių. Matyt norėdamas pasigirti jis padarė tą patį. Kol jis pradėjo vardinti savo darbus aš už nugaros sukryžiavau pirštus. Po keliolikos sekundžių storulis nutilo ir išsigandusiomis akimis pažvelgė į mane. Aš greit uždengiau jam burną, kad nepradėtų rėkti, o Liam'as dar kartą įsmeigė peilį jam į nugarą. Po kelių akimirkų storulis krito negyvas, o aš su pasididžiavimu pažvelgiau į Liam'ą, nors šis liūdėjo. Aš dar nesu nužudžiusi nei vieno žmogaus. Tik padedu tai daryti. O Liam... tai jo ketvirtoji auka, jeigu gerai suskaičiuoju. Šiandien bus dar viena... staiga Liam patempė mane už rankos:
-Eime, nėra laiko, - ištarė ir pradėjo tempti lavoną į arklides. Aš jam šiek tiek padėjau. Viduje kol aš rengiausi jis paslėpė lavoną. Buvo gera pagaliau nusirengti tuos baisius valstiečių rūbus, bet tada prisiminiau kas manęs laukia... baisioji pūsta suknia. Rūbų drabužiai. Nusipurčiau, bet apsirengiau. Gerai, su ja vos pavaikščiojau, ką kalbėti apie bėgimą, bet užduotis yra užduotis. Kol su ta baisia sukne nukrypavau iki durų praėjo gera amžinybė. Ten jau stovėjo taip pat rūmų drabužiais apsirengęs Liam. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir vos laikė juoką:
-Atrodo dabar mano eilė juoktis, - tyliai nusijuokė jis. Pavarčiau akis:
-Taip, labai juokinga, o dabar gal eime? - pasakiau ir jis iš kart surimtėjo.
-Taip, eime.

--------------------------------------------------------
Yeah, žinau, kad šitoj daly nebuvo veiksmo, bet turėtų jo būti kitoj daly :> Ačiū, kad skaitot šitą pievą ^^ 💖