Prarasta [BAIGTA] ✔

30 (paskutinė) dalis

Jungiam dainą (jeigu kam nerodo tai Christina Perri - A Thousand Years)

Liam,
Jeigu skaitai šį laišką reiškia, kad manęs jau nebėra (arba Perrie nemoka saugoti daiktų). Taigi, per šiuos metus nutiko labai daug, ir gero ir blogo. Dar pameni tuos laikus kai slėpėmės nuo Jacko ir Tomo? Tie laikai buvo vieni geriausių...
Šiandien aš galėjau leisti mirti tau arba Jackui, bet to nepadariau, nes jaučiuosi kalta. Dėl daugelio dalykų... pavyzdžiui Tomo mirties. Galbūt aš turėjau mirti jau tada..?
O galbūt pameni, kai Tomas sakė, kad tai prieštarauja viskam? Galbūt jis buvo teisus? Galbūt mūsų egzistavimas nėra teisingas? Atrodo pragyvenau šitiek metų, bet vistiek neturiu atsakymų į daugelį klausimų...
Šiandien pasiaukojau, nes per gyvenimą esu padariusi daugybę blogų dalykų, buvau bjauri dukra ir mergina ir su laiku aš vis blogėjau. Tūkstantmetį jaučiausi kalta dėl Tomo mirties, ir galbūt pasiaukojusi jausiuosi geriau? Kad ir kur keliaujama po mirties...
Įtariu nebuvau pats geriausias dalykas tavo gyvenime, bet vistiek tave mylėjau, myliu ir mylėsiu per amžius. Po mano mirties jums su Jacku liks lygiai 500 metų gyvenimo. Noriu, kad jį nugyventumėm negedėdami manęs, nes aš jau padariau viską ką turėjau per savo gyvenimą...
Ar galiu paprašyti bent laidotuvių? Jeigu tavo atsakymas teigiamas norėčiau būti ten, kur mane rado Cornelia, nes ten buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Gyvenimo su jumis. Puikiai žinau, kad negalėjau gauti geresnio gyvenimo nei šis.
Kad ir kas nutiks, kad ir kur keliauja sielos po mirties, aš visada padėsiu tau ir Jackui...
-Amžinai Tavo, Amanda ♡∞

Perskaitęs laišą žvilgtelėjau į Amandos kūną ir tariau Jackui:
-Turime įvykdyti jos prašymą...

~Po 500 metų~
-Praėjo daug laiko nuo tada kai lankėmės čia paskutinį kartą... - tarė Jackas ir pažiūrėjo į Amandos antkapį. Per penkis šimtmečius sumedžiojome visus medžiotojus ir jų šeimas. Žinau, kad tai nėra gerai, bet iš kart po mūsų mirties atsiras dar keli tokie kaip mes, todėl turime pasirūpinti, kad jie būtų saugūs. Staiga pajutau begalybės ženklą ant rankos. Prasideda... giliai įkvėpiau, nes pradėjo trūkti oro. Skaudėjo ranką, atrodė, kad ženklas degina. Su lyg kiekviena sekunde buvo vis sunkiau įkvėpti. Tada pamačiau kaip ant žemės krito Jackas, po kelių sekundžių ir aš. Žinojau, kad liko tik kelios sekundės kol vėl susitiksiu su Amanda, kad ir kur ji yra. Pagalvojęs apie ją nusišypsojau ir su ta šypsena pasiekiau vietą, kurioje su Amanda būsiu AMŽINAI.

---------------------------------------------------------
THE END! Noriu labai padėkoti kiekvienam skaitytojui, kiekvienam, kuris išreiškė nuomonę, į šią istoriją įdėjau daug nervų, liūdesio, džiaugsmo... niekada negalėjau įsisvaizduoti, kad ši isto sulauks tiek skaitytojų, tikiuosi, kad net šiai istorijai pasibaigus jūs skaitysite kitus mano kūrinius :')
-Lot's of Love, LIL69 💖