Prarasta [BAIGTA] ✔

4 dalis

Jack's P.O.W

Bėgau kiek įmanydamas greičiau. Akyse stovėjo krentančios Cornelios vaizdas. Tikriausiai niekada sau to neatleisiu... Mano mintis nutildo Amandos verksmas. Gal ji iš tiesų velnias? Aš juk niekada nemėgau vaikų.... O staiga aš ją įsimylėjau... O Cornelia? Ji mirė pasiaukodama dėl Amandos. Ne! Ji ne velnias! Kaip jie to nesupranta?! Kad ir kaip bebūtų aš privalau ja pasirūpinti. Staiga pamatau, kad pribėgau tunelio galą. Svarbu, kad uoste nebūtų žmonių. Tyliai praveriu tunelio dangtį ir apsižvalgau. Atrodo, kad nieko aplink nėra. Kuo tyliau ir atsargiau nukeliu dangtį ir iškėlęs Amandą išlipu pats. Dabar nusimato dar 3 minutės iki valties. Per jas gali nutikti labai daug, tačiau aš negaliu laukti. Giliai įkvepiu ir pradedu bėgti. Staiga išgirstu balsus ir sunkius žingsnius. Jie vis garsėja. Dabar man šakės... Pradedu bėgti kaip įmanoma greičiau, bet tai nelabai padeda, nes jie mane pamatę padaro tą patį. Nors aišku aš galiu spėti... Ir mano nuostabai jie sustojo. Sustojo kaip įbesti. Maždaug 20 kareivių stovėjo ir žiūrėjo kaip aš bėgu. Nieko nesupratau, bet nesustojau. Pribėgęs savo valtelę greitai į ją įsėdau ir išplaukiau kaip įmanoma greičiau.

Buvo tamsu. Gerai nežinojau kur plaukiu, buvau pavargęs, norėjau valgyt. O dar tas Cornelios vaizdas mintyse... Maniau išprotėsiu kai staiga pamačiau pažįstamą vietą. Atrodo, kad kažkur netoliese yra ta trobelė... Man beplaukiant link tos vietos vaizdas pradėjo lietis, galva nulinko ant peties ir tada tamsa.

Pramerkiau akis. Aplink dega daugybė žvakių, guliu ant kažkokios lovos. Amanda guli netoli manęs. Atsisėdu ir apsižvalgau: kambarys nedidelis, ant sienų kabo daugybės žvėrių galvos, ant grindų gulėjo milžiniškas kilimas išpuoštas įvairiais raštais, ant medinio stalo gulėjo daugybė popierių ir panašių dalykėlių. Pro langą nuostabus vaizdas į jūrą. Man besižvalgant po kambarį įeina maždaug mano amžiaus moteriškė. Priėjusi prie manęs paklausia:

-Tu Jackas?

-Na, taip... O jūs kas?

-Ar tau reikia susisiekti su Kapitonu? - paklausia ji ignoruodama mano klausimą ir tai mane gerokai sunervina.

-Taip... - sumurmu. Ji šypteli.

-Jie greitai bus čia. Norėtum ko nors? Valgyti gerti? - paklausia maloniu balsu. Išgirdus žodį valgyti mano susierzinimas iš kart praeina.

-Galima abiejų? - staigiai atsisuku į moterį. Nežinau koks jos vardas, todėl ji bus Camila. Ji nusijuokia:

-Tuoj atnešiu, - pasako ir išeina. Aš senokai mačiau Kapitoną, bet visiškai jo nepasiilgau. Jis piktas, savanaudis, storžievis kvailys manantis, kad visas pasaulis sukasi aplink jį. Bet kadangi jis mano gelbėtojas aš turiu apsimesti, kad jis nuostabiausias kapitonas pasaulyje. Atsidūstu. Tuo metu į įeina Camila ir ant stalo padeda maistą ir gėrimą. Lyg perskaičiusi mano mintis ji prabyla:

-Kapitonas nėra toks blogas žmogus kaip atrodo. Tiesiog vadovaujant tokia įgulai reikia būti piktam. Pavyzdžiui su sūnumi jis visiškai kitoks.. - man akys iššoka ant kaktos.

-Kapitonas turi sūnų????

-Taip... Tu ką, nežinojai? -Camila nustebusi žiūri į mane.

-Tai, kad ne... - vis dar apstulbęs atsisėdu. Jis niekada apie tai nepasakojo... Moteris jau žiojosi kažką sakyti, kai pro langą pastebėjo laivą. Atrodo laimingas tėvelis jau čia...