I Will Try To Save You

8-Padaro naguose

Tai buvo klaikus, nosį riečiantis kvapas. Aplink tvyrojo aklina tamsa - nors pirštu į akį durk. Iš kažkur girdėjosi kraupūs garsai, kurie plėšte plėšė ausų bugnelius. Susirietusi į kamuoliuką ir įsispraudusi į kampą, Hermiona laikėsi už ausų ir verkė, o jos karštos ašaros it žarijos degino veidą, likusias žaizdas. Ant rankų įbrėžimai net nebebandė užgyti. Pilvą skaudėjo taip, lyg atrodė lyg kas būtų ilgai ir be paliovos trankęs į jį kumščiu ar spardęs sunkiu batu. Kiekvienas įkvėpimas nemaloniai dilgčiojo plaučius. Kojos buvo sustingusios, jas maudė kaip ir galvą. Merginos drabužiai buvo suplyšę, nors ji to tamsoje ir nematė, tačiau žinojo, kad tą akimirką atrodė lyg išvyta iš namų. Jautė esanti toli nuo Hogvartso, nuo Drako, Hario. Staiga garsai aplinkoje nutilo. Girdėjosi tik kaustytų batų kaukšėjimas, kuris aidu nuskambėdavo patalpoje, kas kartą kai sunki pėda pasiekdavo grindis. Kažkas artinosi. Ji palengva atsidengė veidą, pakėlė akis ir kai subildėjo užraktai, per atsiradusios šviesos pluoštą išvydo keistą žmogystą. Tai lyg žmogus ar vilkolakis... Aštrūs dantys buvo išlindę iš burnos, nuo jų varvėjo raudonos seilės. Akys buvo juodos kaip anglis ir gilios kaip vandenynas. Kūnas liesas kaip pagalys, rankos plaukuotos su ilgais nagais. Kojos per kelius sulenktos, apdriskusios. Pats buvo susilenkęs lyg senukas. Ji suprato, kad pakliuvo į ganėtinai rimtą bėda. Staiga jos instinktas suveikė ir pradėjo ieškoti lazdelės, tačiau, deja, jos niekur nesimatė. Padaras priėjo arčiau, pasilenkė, su ranka perbraukė per veide paliktą gilią žaizdą. Hermiona suįnkštė lyg šuniukas ir trenkė jam į pirštus. Būtybė suurzgė ir žaibiškai stvėręs už skverno ją pakėlė. Marškinėlių apykaklė smaugė merginą ir trukdė giliau įkvėpti. Rudaplaukė spyrė padarui į tarpukojį, tas iš netikėtai smogusios skausmo bangos sucypė, pirštai atsipalaidavo, paleido palaidinės kraštą. Mergina šlumštelėjo ant žemės ir pradėjo ja šliaužti.