I Will Try To Save You

10-Visi vienijasi

Sveikinu su 10 dalimi. Ji yra viena iš ilgesnių. So 2 normalūs komentarai ir 8 ⭐💚💚🐍

Drakas gulėjo pramerkes akis ir stebėjo ligoninės skliautą. Jis buvo užkerėtas sapno kerais. Palengvina miegą ir poilsį. "Lubomis slinko tamsūs debesys, kartais nukrenta ryškios žavigždės". Klastuolio žalios akys merkėsi, bet jis bandė išlikti dar sąmoningas. Apsivertes ant šono, pradėjo galvoti apie Hermioną. Kur ji prapuolė? Kodėl neateina jo aplankyt? Lyg jis būtu ką nors padarės. O gal ne jis? Gal kažkas kitkas? Visą naktį sukosi galvoje tokios mintys. Galų gale pasileido į miego liūną ir nekreipdamas į garsus užmigo.

Rytui išaušus,Haris su Roniu išbildėjo į didžiają salę, kur visi jau pusryčiavo. Ant stalo buvo visko: nuo skrudintų duonelių iki įvairiausių košių. Ronis su Hariu šleptelėje ant suolo ir pasieme įrankius prašneko su draugais:
-Džine?- kramsnodmas akiniuotis paklausė,- nematei Hermionos? Nebuvo pasirodžiusi?
-Ne, o kas jai atsitiko? Nes nemačiau jaur kelinta diena. Visi tik kalba, kad dingo ir viskas.
-Na tiesą pasakius taip ir yra,- pertraukė Ronis,- negalim suprasti kur..- bet jį pertraukė Semas:
-Nemanau, kad negalit. Štai straipsnis, rašo, kad dingo viena Hogvartso mokyklos, žiobarų kilmės mokinė.
-Ir ką toliau?-Džinė su smalsumo prislinko arčiau jo.
-Nieko ypatingo, tik antraštė sudomino, o visa kitą praktiškai ne apie ją.
-Nieko, manau surasim. Nevili?-šūktelėjo Haris,- kokia mums pamoka?
-Ką? Ai....magijos istorija,moki pasakoti apie goblini užpuolimus ir tų užpuolimų priežastis?- Hariui tai buvo ne motais todėl neišklausė iki galo ir kažka murmėdamas atsistojo.- Aš einu aplankyti Drako; galit nei vienas neiti su manimi.- Nusišypsojo ir nusliūkino savo keliais.

Priėjęs duris, jas atidaręs įžengė į salę,kurioje kvapai glostė nosį. Lyg pievose žydėtu ramunės, saldainių parduotuvės būtu atidaryti visi pakeliai guminukų. Jį taip apsvaigino, kad net pamiršo ko atėjo,kol galų galę pertraukė malonu, plonas, seselės balsas:
-Ko malonėtum,ponaiti Poteri?
-Aš? Ai, na norėčiau aplankyti Draką Smirdžių.Jis dar guli tiesa?
- Taip taip, malonėk, - pasakius svajingu balseliu ir atidarius duris parodė ženklą, kad gali eiti.
- Labai jums ačiū,- nusišypsojo ir peržengė slenkstį.
Drakas gulėjo atsimerkęs ir skaitė magijos žinias. Jo pilkose akyse matėsi kelios ašaros. Haris atsargiai priėjo ir pasisveikino:
- Tai...amm labas.
Pakėlęs akis Drakas pažvelgė į atėjūną:
- Sveikas, ko atėjai? Pažiopsoti į mane? Kaip aš guliu visas nusėtas randais? Jei taip, jau gali išeiti,- piktai sumurmėjo ir pasislepė už laikraščio.
- Na ne, Drakai, aš atėjau pas tave, nes norėjau paklausti kas tada atsitiko. Matai, Hermiona buvo mano geriausia draugė, todėl man ji irgi rūpi. - nulenkė galvą ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Aš pats nesupratau, tai įvyko staiga, lazdelės net nespėjau išsitraukti. Apėmė baimės jausmas - Iš po laikraščio pasakė.
- O kaip....na gendijotas atrodė?
- Jis lėtai žingsniavo link mūsų. Rankos buvo tokios plonos, lyg imk ir perlaužk. Apsiaustas vilkosi žeme rinkdamas visas dulkes. Veido nesimatė, bet lūpos ir žandas buvo nusėti randais. Vieni dideli, kiti maži. Jo viso kūno taip pat nepavyko įžiūrėti, bet buvo lengva nuspėti, kad jam tikrai būtų neprošal pavalgyti. Slinko taip lėtai, jog atrodė lyg sulėtintą filmą žiūrėtum. Patikėk, Hari, nenorėtum tokio sutikti.
- Vaja...ir tas Ron... oi, atsiprašau, kas per sutvėrimai šiais laikais.
- Koks Ronis? Tai čia jo darbas?!
- Ne ne, aš tik pagalvojau, kad jis sakė, kad jam Parvatė minėjo mačiusi slenkantį keistą, juodą tašką. Norėjo bėgti pas jus ir pasakyti, bet žinojo, kad jūs... na tu, būtum aprekęs jį.
- Jeigu Hermioną įtikintų, nieko nedaryčiau. Bet, klausyk, kur ji dabar? Magijos žinios rašo, kad tiesiog dingo. Nejau tai tiesa?
- Nenoriu meluot, bet taip, - su baime akyse pasižiūrėjo klastuolio pusėn. - O tu? Kaip? Sveikas?
- Taip taip, bet jau atsibodo misti visokiausiais viralais. Einam iš čia.- Staiga jis pasitrynė ranka į galvą ir tyliai tarstelėjo,- einam į biblioteką, į uždraustųjį skyrių ir paieškosim daugiau informacijos apie tą nemenką padarėlį.
- Dabar? Bet tu...
- Dabar, eini?- atsistojęs ir užsimovęs batus ištiesė ranką,- dabar arba niekad.

Įėjus į biblioteką nosį vėl pasitiko įvairūs kvapai. Girdėjosi, kaip krebždenama plunksnomis per pergamentą, siaučia vėjas už langų. Užsivilkę nematomumo apsiaustą, nusliūkino uždraustojo skyriaus link, kuriame, priešingai nei visur kitur, nuolatos tvyrojo prieblanda, kadangi nebuvo lango galinčio įleisti nors mažiausią spindulį šviesos. Čia viskas skendėjo tokioje tamsoje, kad nors į akį durk. Nesimatė nieko. Vienu metu pasigirdo vaikino balsas tardamas Lumos ir lazdelės gale įsižiebusi švieselė apšvietė visą knygų lentynos pradžią. Haris nubėgo ton pusėn kur buvo galima rasti aprašytus keisčiausius burtus. Drakui beliko keistosios būtybės. Ilgai abu ieškojo, bet nieko neradę pasižiūrėjo vienas į kitą su viltimi akyse, jog dar suras ką nors minint tuos padarus. Kol abudu knaisiojosi po knygas, už jų nugarų pasigirdo krenkštelėjimas:
- Hmmm.
Staiga abu apsisuko ir dėjo į kulnus.
- Stupify! Galvojot apmulkinsit? Neišdegs.