I Will Try To Save You

12-Netikėtas nuosprendis

Trijulė įėjo į Hagrido namus ir apsidarė. Visokių dalykėlų buvo pritysta iš visur. Nuo medžio šakų iki plytų. Hagridas nemaloniai pasijusdamas paliepė atsisėsti, o pats nušlubavo iki viryklės parodyti savo kulinarijos sugebėjimų. Staiga Severas prabilo:
-Hagridai, mes nieko nenorim tikrai. Negaiškim laiko gerai?
-Oh...taip tiesa. Kas vyksta? Severai?
-Tai grįžta. Žinai kas jis, taip?
-Girdėjau...minėjo Maxė mano,- jis užsidengė akis ir pradėjo raudot. Ant barzdos krito pupelės dydžio ašaros.-Atsiprašau, aš vis dar ilgiuosi jos.
-Hmh, viskas gerai,- prabilo Drakas,- mes visi kažko ilgimes,taip,Hari?
-Ką? O taip.- atsuko galvą nuo lango pusės ir pažvelgė į draugus,- taip...mes visi kažko ilgimės.

Visi sedėjo lyg būtu užmigę, bet tuo pačiu metu ir ne. Vis dėl to reikėjo veikt, Hermionai pavojus, o kas gali gelbėt, tai tik jie. Drakas atsistojo ir garsiai pasakė:
-Mes eisim ar ne? Po galais, jài gali kažkas atsitikti. O aš to nenoriu. Profesoriau, jūs tikrai žinot kur reikia eiti ir kokių veiksmų imtis, tiesa?- Su viltimi akyse blondinas pažvelgė.
-Drakai, gal aš ir atrodau viską žinantis, bet taip nėra. Aš negaliu priešintis tam baisūnui. Tiesiog negaliu, turėsiu nuvilti jus. Teks keliauti vieniem.
-Profesoriau? Apie ką jūs?-Haris suglumo ir paklausė.
-Suprantat,- pažvelgė juodom ir gyliom akim į juos,- tas baisūnas kuris pagrobė Įkyrelę, jis man labai svarbus žmogus.
-Jūs girdit ką šnekat?!- Jau vaikinai nesusilaikė ir vienu metu pasakė.- Jis pagrobė mūsų draugę, ir dabar jums jo gaila?!
-Jūs nežinot kas jis. Nes tik aš vienintelis tai suvokiu kas čia vyksta. Ir deja,- atsitojo ir priėjo prie durų,- aš jums nieko negaliu sakyt, Hari, jei norėsi suprasi, kaip supratai apie Voldemortą. Drakai tu.-atsisuko į klastuolį.- Tu padarysi tokį dalyką, kurio niekas nesugebės sunaikint. Berniukai,- priėjo prie jų ir uždėjo rankas jiems ant pečių,- aš tikiu, kad jums pavyks. Tik nepamirškit lazdelių ir gero proto. Jį lengva apgauti. Sekmės!- ir staiga dingo lyg žvaigždė į žemę.
Visi trys stovėjo be žado.
-O dabar kas nors atsukit laiką arba paaiškinit kas čia įvyko,- Hagridas prasitarė, sedėdamas kambario gale.
-Jei tik žinotume...-su nusivylusiu veidu Drakas išpyškino.-Hari? Eime?
-A taip, grečiau,- stumtelėjo vaikino nugarą pro duris ir išnyko nakties tamsoje. Pamiršo ir su Hagridu atsisveikint, bet čia nebėda,jis supranta.

Tikrai visų labai atsiprašau, kad laaaaaaaabai ilgai nekėliau dalių. Tiesiog buvo iškilę kėblumų. Ačiū,tiems kurie išliko.
-Dracintarė