2014, liepos 26 d.
Namai prasmirsta makaronų apkepu ir bulvių koše su sūriu.
Galiu jausti visas bakterijas mano skrandyje, jos rėkia, jos verkia.Jos nori valgyti.
Aš noriu valgyti.
Mama liepia nusileisti žemyn.
Aš paklusni, aš nusileidžiu ir tariu.
'Na?'
Ji užverčia galvą leisdama sruogoms nusiristi nuo jos žavių skruostų.
'Kas daros, Ana? Nebesikalbi su manim, atrodai liūdna, bet to, rodos, tau krinta svoris.'
Prireikė tik suknistos minutės, jog susierzinčiau.Giliai įkvepiu.
'Tiesiog jaučiuos prastai.'
//Melagė.//Melagė.//Melagė.//
Ji linkteli ir vėl ima maišyti košę, mat šioje gulintis riebus sviestus per daug lėtai tirpsta.
'Susitiksi su kuo nors?'
Vos susilaikau neprunkštelėjus.Neturiu su kuo.Nebeturiu su kuo.
'Ne.'
Laukiu kito klausimo prisėsdama prie stalo.Rodos jie nesibaigs.
'Valgysi?'
Ant stalo stovi žvakė, kvepia vanile.Mamai patinka vanilė.Prisitraukiu ją arčiau ir pirštu stumiu vašką link ugnies.Mano pirštas pavojingai arti ugnies.
'Ne.'
Ji atlošia galvą.Susierzinus.
'Kaip visada.'
Užpūčiu žvakę ir išeinu.
