True love never dies

1.2

Emily

Sėdžiu parke ir laukiu kol mane paims Elz. Lauke baisiai šalta, juk tai Lietuva. Bet sniego nėra. Sėdžiu ir pajaučiau kaip sujudėjo lagaminas esantis šalia manęs, ir pradėjau klykti:
-Dieve, kas čia per prikolai!
-Nusiramink, čia aš einu ir spardau akmenys,-už nugaros pamačiau Elzę. Ji atrodė nepaprastai laiminga, tik įdomu kodėl. Staigiai puoliau jai į glėbį ir surikau:
-Do you speak London?
-Eik, durnyt tu mano,-sukikeno Elz. – Tempiam tavo lagaminą iki automobilio.
-Ko tu čia prisikrovus? Tikiuosi, kad nepasiėmei savo visų converse batų? Juk dabar žiema,-kėlė lagaminą į automobilį. Nuraudau, nes visai nepagalvojau ir taip padariau..

Elzė
-Tau atnešti kavos?,- pamačiusi kaip Em trina savo rankas vieną į kitą pasiūliau. Oro uoste kaip visada beprotiškai šalta..
-Būtų gerai,- nusišypsojo ji. Eidama prisiminiau vakarykštį pokalbį su mama. Bet mintis staiga nutraukė pranešimas, kad į lėktuvą skrendantį į Londoną, laipinimas jau prasideda. Padaviau kavą Em, ir neskubėdamos ėjome link laipinimo vartų.
Už 15minučių jau sėdėjome lėktuve. Pamačiau nusuktą Emily veidą į langą, tai buvo labai keista, nes langas aprasojo. Po gerų poros minučių žiūrėjimo į ją, pamačiau, kad nukrito ašarą. Pasilenkiau ir švelniai tariau:
-Sesut, kas tau?
-Tiesiog...-kruptelėjo ji ir tęsė toliau- prisiminiau, kai susipažinom, ir svajojom keliauti kartu ir būti neišskiriamomis geriausiomis draugėmis...
-Na, tik dėl to?-paglosčiau jos plaukus.
-Ir da-rr.. Kaip mes svajojome, kaip mes nuvyksime į Londoną, ir užtekėsime už vaikinų..-pro ašaras suprunkštė ji. Puikiai suprantu ją. Ji nėra turėjusi normalaus vaikino, ir visad mylėjo juos.
-Ech, tai pamiršti tau iš ties sunku. Niekis, mudvi tikrai neliūdėsime kartu daugiau, gerai?-pabaigus sakyti pajaučiau stiprų Em apsikabinimą. Ji man nieko neatsakė. Pradėjome kilti, kaip visada pradėjo spausti galvą, todėl išgėriau raminamųjų, nes turiu šokią tokią skrydžių baime.. Užmigau galvodama apie savo buvusį kuris mane paliko – James. Po to nusprendžiau, kad liksiu senmergė, taip bus geriau.
*Po maždaug 4 valandų*
Įėjome į išties prabangų butą – na, kiekvienai kelionei taupome abi, ir aišku tėvai mums dar įdeda nemažą sumelę pinigėlių, bet ir kiek tai būtų pinigų, vis tiek apsiperku Primark'e.

Emily
Stebėjau kaip Elzė stovėjo prie lango, čia buvo sniego. Jai be proto patinka sniegas. Kol aš tvarkiausi ir susidėliojau savo daiktus, Elz visą laiką prastovėjo prie lango. Žinau, ji verkė. Ji vis negalėjo atsigauti, kai James ją išdavė... Nebegalėjau sėdėti nuleidusi rankas, nes užvirė pyktis.
-Prašau, juk žinai, kad tai tau visiškai ne į naudą.. Eime pasivaikščioti po Londoną? Turiu žemėlapį, kur galime aplankyti gražias vietas, aišku jeigu nori,- lyg prašomu balsu tariau.
-Žinoma galime eiti, bet aš tik einu persirengsiu, nes čia tikrai šalta,-jau užkimusi tarė Elzė. Ji be proto greitai susirgdavo, bet tai buvo pakimęs balsas nuo kūkčiojimo. Taip, ji verkė. Net neįsivaizduoju, kaip paskutiniu metu galiu jai padėti. Ankščiau būdavo taip paprasta – nusiųsdavau nuotrauką su Niall, ir viskas būdavo gerai. Ech, ji užaugo...
-Na, eime?-ji pragriebė mane su savo ledine ranka ir ištempė. Pastebėjau, kad jos akys nebe mėlynos, jos rudos. Tikriausiai įsidėjo lešius.

Elzė
Slampinėjome Londone gatvėmis, ir ech pasiklydome. Buvo nepaprastai šalta, bent jau man. Stovėjome vidury šaligatvio ir vartėme žemėlapį visomis pusėmis, bet nesupratome nei kur randamės, nei kur apskritai norime nueiti. Staiga, kažkas atsitrenkė į mus. Aš nuo smūgio suklupau, o Em spėjo sugauti žemėlapį..
-Mes labai atsiprašome, kad pastojome jums kelią. Mes tiesiog čia šiandien atvažiavome ir norime apžiūrėti Londoną,- staigiai sumalė Em. Aš tiesiog sėdėjau ant žemės, nusukusi veidą. Išgirdau žodžius:
-Tai čia aš nežiūrėjau kur einu, atleiskite panelės,-mandagiai pasakė vaikinas. Em pasimetė ir neatsakė nei žodžio, ir jis ištiesė man ranką.
-Galėčiau padėti atsistoti?-pasakė vaikinas. Šis balsas man buvo žinomas iki nervų ląstelių.. O dieve, tai čia skaitosi pirma diena Londone. Pakėliau savo rudas akis(nes buvau su lešiais) ir pamačiau tą patį blondinuką, su vandenyno žydrumo akimis. Atsistojau ir išlikau rami, nes jis man nieko nebereiškė, tik Em vos nešokinėjo vietoje...