True love never dies

1.19

Atsimerkiau. Pamačiau tai, ko gyvenime nenorėjau išvysti.

Mano mažylis Theo stovi prieš mane. Šyptelėjau, bet viduje sprogau.
-Sveikas, Theo. Pasiilgau tavęs,-atsitūpiau prie berniuko visiems matant.
-Labas,-sužibėjo akytėmis Theo. Rankytėse laikė pagalvėlę su žiedais. Pajaučiau mažytes berniuko lūpytes ant mano skruosto.
Norėjosi pulti tą akimirką ir apkabinti Theo. Jaučiaus, lyg jis yra vienintelis kuris mane supranta – mano jausmus. Nors jis tikriausiai visiškai to nesupranta.

Klupiu kokias geras tris minutes šalia Theo. Bažnyčioje girdisi šnabždesiai. Per tokius garsus, mane tikriausiai uždarys į psichiatrinę. Atsisukau į Emily, ji šypsojosi. Nesupratau, kaip ji gali šypsotis, kai esu tokioje beviltiškoje situacijoje.
Žvelgiau į mamą, tėtį. Maurą, ir kitus. Jie šypsojosi, kai tuo tarpu mano skruostu riedėjo ašara. Žinoma, jos nesimatė, juk buvau su veliumu.
Norėjau tik tai dingti iš šios beviltiškos padėties. Pajaučiau, kaip suspaudžia liemenį, kaista nugarą. Tikriausiai man galas...

Susvirduliavau, ir visi atsisuko.
-Man viskas gerai,-pakėliau akis ir atsisukau į žmones. Visi svečiai tik suprunkštė. Likau stovėti lyg įbesta į žemę. Pasigirdo vestuvių maršas. Kaip???
-Tavęs neparalyžiavo, čia aš uždėjau rankas ant liemens,-išgirdau tylų balsą prie ausies. Staigiai atsisukau ir pamačiau JĮ. Taip, vaikinuką, dėl kurio čia stoviu.
-Dieve, kodėl tu velavai?-žvelgiau į jį pasipiktinusi, ir pastebėjau iš šono atslenkantį Louis.
-Picerijoj... buvom..-sukikeno Niall.
-Nedaėdęs,-pavarčiau akis.
-Duok ranką, nusisukim, nes visi į mus žiūri kaip į durnelius,-trūktelėjo mano ranką Niall.
-Ai jo...-sucypiau ir trenkiau su ranka sau per galvą ir sukikenau.
-Ar galime pradėti?-paklausė kunigas.
-Žinoma, taip,-ryžtingai pasakė Niall.

Jeigu atvirai, nieko negirdėjau ką pezėjo kunigas. Man buvo visiškai dzin, ką jis ten šnekėjo ir blablabla... Greičiau norėjau ištarti tą lemtingajį taip, ir viską greičiau užbaigti. Iš ties, skauda kojas...

-Niall, ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?-paklausė kunigas.
-Esu! Taip!-išgirdau Niall balsą.
-Elžbieta, ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?-paklausė kunigas. Stojo tyla. Visi sutriko.
-Jo! Oi, tai yra... esu.. taip. Atsiprašau užsigalvojau,-žiauriai susimoviau ir pažiūrėjus į Niall nusijuokiau. Visa bažnyčia sukrizeno.
-Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?
-Taip,-vienbalsiai ištarėme abu.
-Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?
-Sutinkame, taip,-jau šiek tiek garsiau.
-Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pasižadate, būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas. Tuomet, skelbiu jus vyru ir žmona. Mielieji, pasitikime Elžbieta ir Niall Horan. Jauniki, jau galima pabučiuoti nuotaką, juk matau, kad nenustygsi vietoje,-ant galo pajuokavo kunigas.
Tai buvo bučinys, pilnas visko, tai ką patyrėme, o ypač įvairių emocijų ir meilės. Niekada nesijaučiau taip pasitikinti savimi ir laiminga.

Niall

Pagaliau, pagaliau... Po tiek daug kančių ir nesąmonių pagaliau niekas negalės mūsų išskirti. Yra neapsakomai gera, kai žvelgi į ją ir matai visą pasaulį.
Išėjome pro bažnyčios vartus, ant nosies nusileido rožės žiedlapis. Visi puolė mus sveikinti, bet noriu kuo greičiau tai pradėti.
-Taigi, kviečiu visus kviestus svečius į mūsų vestuvių šventę!-surėkiau ir nuskubėjome link automobilio.

*Po 3valandų*
Stebėjau Emily ir Louis. Emily buvo laiminga, nors ir Louis buvo visiškoje komoje.
-Theo, koks tu užaugęs!-ėmė glostyti mane Louis.
-Nebegerk...-nusijuokiau.
-Va ka reiškia koma, -nusijuokė Elz su Emily..
-Gal jau einame miegoti? Juk beveik nieko nebeliko,-tarė Emily.
-Na, šiaip tiesą sakai. Eime, žmonele?-paklausiau ir prisitraukiau ją arčiau.

-Žinoma, bet pirma gal Louis padėkime užtempti į antrą aukštą.

-Baik..-suzyzė Elz.
-Ką baigt?-pakėliau akis.
-Taip žiūrėt į mane..-susigėdo.
-Nori sugadinsiu nuotaiką? Mes šiandien pamiršom padaryti vieną dalyką, kuris buvo taip pat planuotas..
-Ką? Juk dovanas išdalinome, tėvams atsidėkojome. Ką galėjome užmiršti?-Elz išpūtė akis.
-Kvailiuke mano.. Šitaai..-pratęsiau ir pabučiavau ją.