True love never dies

1.5

Elzė
-Ką tu čia taip anksti veiki?-atsirėmiau į sieną, ir nužiūrėjau Niall. Jis toks karštas, kaip kažkada prieš 4metus..
-Na, kažkaip labai daug galvojau apie tave, tai..-šypsodamasis Niall pasakė.
-Tik nereikia man čia lelele, žvaigždute tu,-mirktelėjau jam. Pirma, aš jo nekenčiau, bet man patiko jo rūpestis. Antra, man per daug sunku po to asilo James.
-Kokie mes nepatenkinti gyvenimu,-nusivaipė Niall.
-Ei, girdi?-grasinančiai atsukau šakutę į jį, ir tęsiau toliau,-kai perbrisi tokį mėšlą kaip aš, tada galėsi apie tai šnekėt,-suburbėjau jam į akis, nusisukiau ir pasiėmiau maistą su kava.
-Gal papasakosi?-pasisiūlė Niall. Negi jis toks kvailys ir nesupranta, kad man skaudu. Mano akyse sužibėjo ašara.
-Ačiū už nuostabią pusryčių atmosfera, zviozda,-apsisukau ir nuėjau į savo kambarį. Nuslydau durimis ir užsiėmiau už galvos. Gal kažkur gyliai širdelėje jis man kažką reiškia, bet... nors ne, nieko.
-Prašau, įleisk,-žinojau, kad jis nuo durų nenueis, tad įsileidau jį. Sėdėjau ant grindų, o Niall ant lovos. Pro duris įlėkė laiminga Em:
-Aš lekiu susitikti su Louis,-išbėrė žodžius ir išlėkė. Beje, kažką parodė Niall... Jau kažką sumanė.
-Man Em apie tave pasakojo,-nusuko akis Niall.
-Dar to betrūko...-paskandinau savo veidą plaukuose. Pradėjau kūkčioti.
-Aš nenoriu tau pakenkt, aš noriu tau gero. Aš noriu bendrauti su tavimi, noriu būti draugais,-liūdnai pasakė Niall, ir aš pakėliau galvą. Ašaros vėl sužibo akyse, jis jas pamatė. –Eikš pas mane,-ištiesė rankas Niall ir atsiklūpė ant žemės. Puoliau jam į glėbį, nes šiuo momentu man to labai reikėjo. Manau mes būsime geri draugai, gal net gi daugiau... – MEGA GERIAUSI DRAUGAI! Cha, ne niekada gyvenime su juo nedraugausiu..
-Baik mane kutent, nevaidink čia to, kuris viską gauna,-užrėkiau, nes negaliu pakęsti kutenimo.
-Aš gaunu ne viską,-surimtėjo jis.
-Na, žvaigždut, klok!-gulėjau šalia jo.
-Niekada gyvenime. Ateis laikas pasakysiu,-baigęs šiuos žodžius jis man parodė liežuvį.
Visą dieną pratinginiavome namie, kol vakare suskambo Niall telefonas.. Jis man pranešė, kad atvažiuos viena tokia teta su keturiais vaikais. Aš be galo apsidžiaugiau, kad bus vaikų, nors ir sirgau. Aišku jaučiausi žymiai geriau nei vakar, nes Niall mane slaugė.
Kai jie atėjo sumišau, nes nebuvo jokių vaikų. Atėjo tiktai Em su Louis, Zayn, Liam ir Harry. Ech, štai tik dabar supratau, ką jis turėjo omenyje.
-Ji išties labai daili,- tarė Harry Niall'ui. Niall kažką suburbėjo ir atsisėdo prie manęs. Visi vaikinai be galo draugiški.
-Žaidžiam tiesa drąsą? –pasiūlė Harry. Visi sutiko išskyrus aš. Po ilgų vaikinukų įkalbinėjimų sutikau ir aš.
-Tai ir pradėsim nuo tavęs. Tiesa ar drąsa?-pasakė Zayn.
-Tiesa,-numykiau. Labai nemėgdavau rinktis drąsos, nes dažniausiai užduotys man nepatikdavo.
-Na gerai. Tu kalta? –paklausė Zayn. Suprunkščiau ir užsidengiau veidą.
-Ne, ji lauks vestuvių,-atsakė Niall už mane. Pasimečiau, bet kaip supratau tai Em darbas.
-Aaaa, tai čia jus abu.. ai... supratau,- mirktelėjo mums Zayn.
-Niall, mums reikia pasikalbėti,-piktai pasakiau ir nuėjau. Jis mane nusekė iš paskos.
-Tai čia tie, kurie mat vestuvių lauks,-nusišaipė Louis. Šie žodžiai mane labai paveikė. Niall nuėjo į mano kambarį, o aš grįžusi susipykau su visais:
-Dieve, jus esat visiškai nesveiki. Ir išties džiaugiuosi, kad nustojau būti directioner, nes jūs esat visiški asilai. Pamatot gražesnę merginą, tai lendat į šikną. Nu ir kas, kad esat įžymus? Jūs turit suprasti, kad nesat pasaulio bambos, ir aplinkui yra ir kiti žmonės, kuriems yra ir sunkiau gyventi, ir apskritai turi savo problemų. Jūsų norų ir pašaipų neketinu čia klausyti, per gyvenimą išmokau eiti iškelta galvą,-rėkiau. Niall atėjo manęs raminti, o aš išbėgau iš buto. Nežinau ką darysiu, juk jau naktis. Na, man dabar tai nesvarbu, noriu pabėgti nuo visko, nes istorija kartojasi iš naujo. Noriu palikti Emily, kad ji būtų laiminga, o pati tikriausiai be daiktų skrisiu atgal. Man nesvarbu, galiu ir tranzuot.
Išbėgau iš namų. Buvo beprotiškai šaltą ir snigo. Ilgai klaidžiojus po gatves, susiradau kampą už kažkokio restorano – tai bus dabartiniai mano namai...

Emily
Verkiau Louis glėbyje. Negalėjau pakelti tos minties, kad su ja nebegalėsiu pasimatyti. Stebėjau Niall, jis nervinosi taip pat kaip ir aš. Sėdėjo atsirėmęs į sieną, ir verkė.
-Niall, kaip tu?-priėjo prie jo visi vaikinai. Jiems buvo labai keista, kad jis taip pergyvena dėl Elz.
-Aš ją įsimylėjau, asilai jūs!-trenkė ranka į sieną. Visi atsitraukėme, puoliau apkabinti Niall.
-Susėskit ant sofos, ir paklausykit manes,-nuleidusi galvą tariau. Visi susėdo ant sofos, išskyrus Niall – jis stovėjo prie lango. –Taigi, nežinau nuo ko pradėti...
Papasakojau jiems viską, nuo pat pradžių, nuo susipažinimo su Elz. Kiekvieną smulkmeną, ar net gi paslaptį, kurių niekas nežinojo. Vaikinai buvo sukrėsti šios istorijos, visi apsiverkė. Kol pasakojau, Louis laikė mano ranką, ir kuo toliau, tuo daugiau ją spaudė.
-Mes surasim ją, lekiam iš čia,-apkabino mane Harry. Toliau visi iš eilės, kol galu gale visi išvažiavome ieškoti jos per naktį. Stebėjau Niall veidą – atrodė, jog jis būtų verkęs visą amžinybę.
Elzė
Šaltis buvo nežmoniškas, nebejaučiau kojų. Gulėjau kažkokiame skersgatvyje, kol užmigau. Net miegodama verkiau – atsivėrė senos žaizdos. Sapnavau Niall, James išdavystę. Net ir miegodama sugebėjau blaiviai mąstyti, tik nesugebėjau suprasti, kodėl Niall taip manimi rūpinasi. Mano sapną ir mintis nutraukė automobilio burzgimas – gulėjau kažkokio vaikino glėbyje, bet man jau buvo nesvarbu. Ko norėjau, tai tik tai išeiti visam, ir palikti žmones.
Ryte prabudau nuo lengvo kvėpavimo į mano plaukus. Atsisukau ir pamačiau tai, ko jau seniai nenorėjau išvysti.
-Ką tu čia darai?- pasakiau patyliukais. Man beproto skaudėjo gerklę, todėl negalėjau šnekėti. Tuomet pradėjau kosėti.
-Ššš, gulėk.. Tau labai prastai, aš esu tam, kad pasirūpinčiau tavimi. Nebesielk daugiau su mumis taip, mes tiesiog nebežinojome ką daryti, bet tave radome,-labai liūdnai kalbėjo Niall. Nebegaliu atstumti jo grubiai šnekėdama, jis mane išgelbėjo.
-Man nesveikai šalta, ir beproto negera,-suburbėjau.
-Geriau?- apėjo lova Niall ir atsigulė šalia, apkabino mane. Nieko neatsakiau, bet pajaučiau drugelius pilve.
-Dabar daug geriau?-apklojo mane kaldra, suspaudė savo glėbyje ir pabučiavo į kaktą. Aš tik nusišypsojau ir apkabinau jį stipriai. Nors jam visiškai nieko nejaučiau, man jausti žmogaus šilumą po James buvo neapsakomai gera. Niall turi tikrai gerą širdį...
-Elz, kaip žinau, tuoj tavo gimtadienis, tai... aš noriu, kad laikas čia, būtų pats įsimintiniausias, todėl stengsiuosi iš paskutiniųjų, nors tu ir to nenori,-mano žandikaulis atvipo. Nežinojau ką atsakyti: - Tai nuostabu,-vos išlemenau. Užmigau ir pramiegojau visą dieną, pajaučiau, kad Niall įšėjo, bet jaučiausi saugi.