Auroras Haris ir Dahoko iškilimas

5. Kruvinos Boltono naktysIII

Haris su Čo sėdėjo viešbučio kambaryje ir rinkosi žiobariškus drabužius tinkančius jaunimo vakarėliams iš krūvos sudėtos ant lovos. Planas buvo paprastas ir primityvus. Jis su Čo kartu dalyvaus rengiamame jaunimo vakarėlyje ir stebės aplinką. Įtariamasis sakė toms merginoms, kad jis bus ten ir kažką joms įteiks. Haris neabejojo, kad tai jo pasala joms ir jis jas pagrobęs nužudys, tačiau Čo su tuo nesutiko: kam jam kviestis aukas į vietą pilną žmonių tam, kad jas nužudyti? Juk būtų paprasčiau jas vietoje, nusivedus į nuošalią vietą pačiupti. Haris su ja sutiko, kad nėra logikos, tačiau jis jautė, kad geruoju tai nesibaigs. Vaikinas išsrinko paprastus, raudonus marškinėlius, juodus šortus. Čo išssirinkti sekėsi sunkiau, jai netiko nei tas nei anas ir Hariui ėmė pabosti visas tas reikalas.

-Nagi, ar svarbu kuo vilkiesi? – nekantriai paklausė jis, kai mergina numetė kaštoninės spalvos trumpą suknelę. Čo susiraukusi atkirto jam:

-Žinoma, reikia apsirengti tuo, kas dabar madinga ir neatkreipti aplinkinių dėmesio. Mes norime kuo įmanoma tyliau viską sutvarkyti, todėl pamatęs tą vyrą, stenkis jį nusivesti toliau nuo aplinkinių. Reikia jį nusivilioti.

-Gera mintis, - pritarė jai vaikinas. – bet nuvilioti teks tau, - pasakė. Čo linktelėjo.

-Kai surasime jį, tu bandyk atkreipti jo dėmesį, kad jis tave užkalbintų, o paskui nuviliok jį į mišką. – pasakojo Haris ka tik gimusią idėją.

-Tik tu būk kur nors netoliese, gerai? – nedrąsiu balsu pasakė Čo. – Atsimink vampyrai labai greiti, jei jis mane pačiups, nepavysi jo.

Haris linktelėjo ir Čo nuėjo pasimatuoti jau kokios dešimtos suknelės. Vaikinas atsisėdo ant lovos krašto ir pagalvojo ką dabar veikia Ronis. Kažin kaip sekasi jam? Anadien jis prieš išvykstant sakė, kad medžios kažkokį juodąjį burtininką. Gali būti sunku,, - pamanė Haris.

---

Tuo tarpu Bakstono apylinkėse Ronis su Vilu ėjo tankiu mišku. Jie tikėjosi jame rasti burtininką, kuris kaip įtariama yra nužudęs tris magus. Paieškos nebuvo sunkios, mat nusikalėlis nebuvo apdairus ir paliko ne vieną pėdsaką, vedantį į jo buveinę. Vilo žiniomis jis ten turėjo būti vienas. Lengvu žingsniu jie žingsniavo pirmyn ir tuo metu juodu kalbėjosi. Daugiausia kalbėjo Vilas, kuris pasirodo buvo tikras plepys. Jis žimojo, kad Ronis buv vienas iš keletos asmenų prisidėjusių prie Voldemorto žlugimo ir tai padarė jam įspūdį. Jis daug klausinėjo Ronį apie jo nuoykius siekiant nugalėti pikčiausią visų laikų burtininką, apie draugystę su Hariu Poteriu ir savo karjerą.

-Manau atėjom, - pasakė Vilas savo partneriui ir abu sustojo. Kiek tolėliau, už keletos klampių pelkių buvo nedidelis namas. Kiemas buvo tvarkingas,iš kamino rūko dūmai, vadinasi namo šeimininkas buvo viduje. Užuolaidos buvo užtrauktos, tad nesimatė kas dedasi viduje. Vilas atsisuko į Ronį:

-Pirmas eisiu as, o tu pasirodyk už keletos minučių.

Ronis susiraukė:

-O gal geriau eikim kartu, po vieną gali būti pernelyg pavojinga.

Tačiau jo partneris papurtė galvą. Iš linksmo ir iš pažiūros neatsakingo vyruko jis tapo rimtu ir savimi pasitikinčiu:

-Ne, turim jį nustebinti. Tegu galvoja, kad aš atėjau vienas, taigi jis bus kiek neatsargesnis, o tu pasirodysi ir ji nuginkluosi, aišku?

Ronis linktelėjo. Nelabai jam patiko šis sumanymas, tačiau Vilas neleido jam paprieštarauti ir palikęs Ronį nuėjo pirmyn ir išnyko oru. Ronis liko vienas ir buvo pasiruošęs veržtis vidun. Širdis ėmė tankiau plakti, adrenalinas užliejo jo kūną. Jis stengėsi užgniaušti jaudulį,tačiau nelabai jam tai pavyko. Į galvą ėmė lįsti įvairios mintys, kaip jam nepasiseks, kaip susimaus. Panašiai jis jausdavosi prieš kvidičio rungtynes. Prabėgus keletui minučių Ronis patraukė namo link. Apėjo pelkes ir įsuko kieman. Lėtai ir stengdamasis kuo tyliau jis priėjo prie namo ir pažvelgė pro artimiausią langą, tačiau užtrauktos užuolaidos neleido nieko pamatyti. Raudonplaukis išsitraukė lazdelę ir murmtelėjo: