Auroras Haris ir Dahoko iškilimas

11. Pėdelės priešas

Paslaptingoji moteris atsivedė berniukus į prabangų namą užmiestyje, kuriame be jos ir jų daugiau nieko nebuvo. Šiuo metu Ronis su Benu sėdėjo virtuvėje, o moteris prisistačiusi Anabele taisė jiems arbatą. Ronis nė neketino nieko iš jos gerti, vildamasis, kad Vilas tuoj pasirodys ir sučiups ją, tačiau kaip neišsiduodant perspėti Beną? Jaunasis auroras vis galvojo apie tai, o jo draugas nieko neįtardamas laukė vaišių, kurias pažadėjo nepažįstamoji. Jiems bežaidžiant kieme ji priėjo prie jų ir užkalbino. Ronis iškart suprato, kad čia ir bus jų gaudoma grobikė, tad apsimėtė susidomėjusiu. Anabelė pagyrusi juos už gražų žaidimą pasiūlė apsilankyti pas ją ir pasivaišinti arbata su sausainiais. Didžiam Ronio nusivylimui, Benas iškarto sutiko. Negi vaikai šiais laikas tokie patiklūs? Negi tėvai jų neišmokė saugotis ir nekalbėti ir juolab niekur neiti su nepažįstamais? Tačiau Benas buvo toks neatsargus, tik išgirdęs apie skanėstus nusekė paskui. Po visko reikės pakalbėti su jo tėvais, tegu pamoko savo sūnų kaip reikia atsargiai elgtis.

-Tai kaip laikotės, vaikai? – paklausė ji ruošdama arbatą ir į dubenėlį dėdama sausainius.

-Labai gerai, - patenkintas atsakė Benas. Ji nė nenutuokė koks pavojus jam iškilęs.

-O tu, Roni?, - atsisukusi paklausė blondinė. – Kažkoks tylus tu, - dar pridūrė nusišypsodama. Ronis greit pagalvojęs atsakė:

-Man irgi viskas gerai, tik nežinau kur esame, matote ilgai negaliu būti, tėtis nerimaus.

Moteris plačiai išsišiepė. Šypsena buvo graži, tokia viliojanti ir nenuostabu, kad dauguma jaunų vaikinukų ja pasitiki.

-Nesijaudink, spėsi laiku pareiti, - tarė ji padėdama jiems po puodelį arbatos ir sausainių. – O, dabar prašom vaišintis.

Ronis žiūrėjo ir galvojo ką daryti. Nusprendė, kad reikia kaip nors vilkinti laiką.

-Pirma reikia nusiplauti rankas, - pasakė ir atsistojo. – Einam Benai į vonios kambarį, - pasakė draugui. Tačiau Anabelė sustabdė:

-Tai galite nusiplauti rankas čia, - parodė i kriauklę ji. Neliko nieko kito kaip paklusti.

Kurgi tas Vilas? Galėtu jau pasirodyti, ilgai vilkinti jis negalės, - pamanė jau trečią kartą plaunantis rankas. Ir kaip pasakyti Benui, kad šiukštu nieko nevalgytų ir negertų. Dabar jaunasis auroras suvokė jų plano trūkumą. Reikėjo vietoje sučiupti ją kai ji tik priėjo, o ne laukti kol gali būti vėlu. Ir multisulčių eliksyro poveikis jau tuoj turėtų baigtis. Gerai, kad kišenėje jis turi burtų lazdelę, tai kraštutiniu atveju teks griebtis jos.

-Na, rankelės jau švarios? – nekantrokai paklausė ji, kol jiedu trynė ir trynė rankas.

-Taip, - atsakė Benas ir teko grįžti prie stalo. Ronis norėjo paprašyti eiti į tualetą, tačiau negalėjo palikti Beno vieno. Raudonplaukis atsisuko į Beną ir pamatė, kad tas jau pakėlęs puodelį deda jį prie burnos. Nieko negalvojęs jis išmušė puodelį iš rankų. Puodukas nukrito ir sudužo išliedamas visą arbatą ant grindų.

-Kas čia dabar? – papyko moteris. – Ką čia sugalvojai?

Laimei, Roniui nereikėjo atsakyti, nes pasigirdo pokštelėjimas ir kambaryje atsirado Vilas. Iškėlęs lazdelę į Anabelę pasakė:

-Viskas baigta, esi suimta ir kaltinama vaikų grobimu. Dabar pasakyk kur dingę vaikai?

Moteris, akivaizdžiai nesitikėjo tokio įsiveržimo apstulbusi nieko nesakė keletą akimirkų. Tačiau po minutėlės atitoko:

-Kaip....kaip po galais tai padarei?

-Ką padariau?

-Atsiradai kambaryje iš oro?