Auroras Haris ir Dahoko iškilimas

3. Kruvinos Boltono naktys I

,,Raudonoji rožė" – smuklė vakariniame Boltono krašte, garsėjanti prasta savo reputacija. Kiekvieną vakarą čia įvykdavo įvairūs nusikaltimai, mat smuklės klientai daugiausia buvo neturtingi, greito pralobimo ieškantys. Publika čia buvo įvairi: nuo nepilnamečių paauglių padirbtais asmens dokumentais iki įvairių miesto gaujų narių. Čia visada galėdavai įsigyti nelegalių kvaišalų, kontrabandinių cigarėčių ir be abejo narkotikų. Šeštadienio vakarais smuklė būdavo tiesiog prigrūsta klientų. Baro padavėjos nespėdavo suktis ir dažnai sulaukdavo piktų šūksnių.

Kampe, kur buvo keletas staliukų sėdėjo dvi merginos. Viena jų buvo aukšta, šviesiaplaukė mergina su tokiu makiažo sluoksniu, kad galėtum gražiai ir saikingai padažyti keletą merginų. Jos apranga rodė, kad ji akivaizdžiai iš turtingos šeimos. Jos draugė buvo kuklesnė. Paprasti drabužiai, drovokas žvilgsnis, trumpi rusvi plaukai - iš visko atrodė, kad jai čia ne vieta. Ji nuolat nužvelgdavo aplinkinius lyg ko nors bijotų. Tą jos žvalgymąsį, matyt, pastebėjo ir jos draugė:

-Nusiramink, Sara, viskas gerai.

-Lengva tau kalbėti, Džeta, - atsakė ji. –Greičiau gauk ko atėjome ir maunam iš čia, - atkirto Sara.

-Jis dar neatėjo, - metė Džeta ir gurkštelėjo iš taurės sidro. Muzika grojo gana garsiai, smuklėje esančioje šokių aikštelėje nebuvo laisvos vietos, neoninės šviesos švietė visu pajėgumu ir klietams buvo linksma. Džeta nukreipė žvilgsnį į duris ir jos veidas nušvito. Apnuoginusi baltus dantis ji pamojo pro duris įėjusiam aukštam tamsiaplaukiui vaikinui. Pamatęs Džetą jis šyptelėjo ir patraukė jų link.

-Sveikos panelės, - linksmai pasisveikino jis nužvelgdamas Sarą. – O mes atrodo nepažįstami, - ir jis maloniai nusišypsojęs ištiesė ranką.

-Aš Sara, - trumpai atsakė ji paduodama jam savo ranką. Vaikinas ją paėmė ir pabučiavo. Mergina raustelėjo.

-Aš Džesis, - prisistatė jis.

Džeta stebėjusį iš šalies atsisuko į jį ir paklausė:

-Turi?

-Kiek reikia? - jau rimtai atsakė jis ir prisėdo.

-Šešių, - šyptelėjo šviesiaplaukė. Vaikinas palinko prie jos:

-Čia tiek neturiu, galim eiti iki mašinos.

Merginos nieko nesakiusios atsistojo. Paskui jas pasekė ir jis. Išėję į lauką trijulė pajuto žvarbų vėją, visai nebūdingą vasaros laikui. Jie patraukė gatvele ir pasuko į skersgatvį. Aplink nebuvo jokio kito žmogaus, šviesos nelabai pasiekė šią vietą. Tolėliau stovėjo juodas kadilakas. Džesis nuėjo prie jo. Merginos paskui jį. Džeta šypsojosi, tačiau Sara jautė visai kitokius jausmus. Ši vieta jai buvo nepažįstama, nepažinojo ji nei to vaikino ir išvis jai šitai nepatiko.

Staiga ji pajuto kaip kažkas pačiupo ją už iš nugaros. Užpuolikas užlaužė jos rankas. Mergina ėmė klykti, Džeta atsisuko pažiūrėti, tačiau ji jau nieko nebematė. Skersgatvis buvo tuščias ir toje vietoje kur katik sovėjo Sara nieko nebebuvo.

-Džesi, - kreipėsi ji į vaikiną. – Kas čia darosi?

Tačiau Džesio jau nebebuvo. Mergina išssigandusi apsidairė.

-Džesi? Sara? Baikit juokus! Ar čia jūsų pokštas? Jei taip tai nejuokinga, - virpančiu balsu pasakė traukdamasi atgal ir dairydamasi aplink. Staiga prieš ją iš kažkur aukštai iššoko Džesis. Jo burna buvo kruvina, tačiau jis šypsojosi. Mergina paklaikusiomis akimis jį stebėjo, tačiau iš baimės nieko negalėjo daugiau padaryti – nei šaukti nei bėgti. Džesis lėtai priėjo prie merginos ir šlykščiai nusiviepęs jai pašnibždėjo: