Auroras Haris ir Dahoko iškilimas

10. Didžiausia Severo Sneipo gyvenimo klaida

-Kodėl aš? - paklausė Ronis Vilo, kai pastarasis išdėstė savo planą. Jiedu sėdėjo virtuvėje, katik išsinuomuotame name. Vilas šyptelėjo:

-O kodėl ne? Tu labiau tinki tokiam vaidmeniui, nes esi jaunesnis.

-Nesažininga, - burbėjo Ronis, tačiau jis suprato, kad nieko nepakeis. Vilo planas labai paprastas, tačiau turėtų suveikti, o ir be to kito varianto nėra. Jie nežino kas tas pagrobėjas, todėl patys jo neras, jiems reikia jį prisivilioti. Taigi Ronis išgėręs Multisulčių eliksyro taps vaiku, o Vilas apsimes esąs jo tėvas. Jiedu išsinuomojo namą ir apsimes naujakuriais. Kadangi grobiami vaikai tai aurorai tikisi, kad naujas vaikas taps nauju taikiniu. Ronis leisis pagrobiamas. Vilas jį pažymėjo Susekimo kerais, todėl jis žinos kur vedamas Ronis. Neaišku tik tai, kiek laiko reikės apsimetinėti vaiku kol jį nužiurės. Šiame name jiedu jau savaitę. Ronis kas valandą geria eliksyrą, dažniausiai laiką leidžia lauke, kad būtu pastebėtas. Dabar Ronis - metro keturiasdešimties, juodaplaukis, liesas vaikas. Jis dažnai kieme spardo kamuolį, jis net susirado draugą - kaimynų berniuką Beną. Vilas nebuvo labai patenkintas, nes jis gali tapti neplanuota auka, tačiau dabar buvo protinga leiusti jiems žaisti, nes ir kalbos greičiau pasklis apie naują vaiką kaiminystėje.

-Vis dar jokio judesio, - pasakė berniukas Ronis Vilui.

-Kantrybės kantrybės, - ramino jį kolega.

-Tačiau namie yra Merė. Ji laukiasi, o aš savaitę kiurksau čia, - bambėjo Ronis savo nauju vaikišku balsu.

-Tu per jaunas tapti tėvu, - pajuokavo Vilas ir pats nusijuokė iš savo pokšto.

-Cha cha cha, kaip juokinga, - pyko Ronis.

Tuomet pasigirdo beldimas į duris. Vilas atsisojo ir nuėjęs atidarė duris. Ten buvo Benas.

-Laba diena, ar Ronaldas yra? - mandagiai paklausė Vilo.

-Roni, pas trave Benas, - pranešė jis Roniui. Berniulas Ronis pasiėmė kamuolį ir nuėjo pas Beną.

-Sveikas, - paspaudė jam ranką Benas. Jiedu nuėjo ant pievelės ir ėmė spardyti kamuolį. Roniui jau pabodo kai tai vyksta kiekvieną dieną. Jis nuolat galvodavo apie namie laukiančią Merę. Ji laukiasi jo vaikelio. Jis kurį laiką planavo pasipiršimą jai. Kol Ronis mąstė jam į galvą atskriejo Beno spirtas kamuolys.

-Auč, - sušuko Ronis. - Skaudėjo.

-O ko žiobsai? - juokėsi Benas.

Kol vaikai žaidė Vilas stebėjo juos pro langą. Jis tikrai buvo įsitikinęs, kad greitai turėtų pasirodyti tas, kas grobia vaikus. Jiedu su Roniu kaip įmanoma plačiau paskleidė žinią, kad jiedu atsikraustė gyventi: dalyvavo visose renginiuose, kasdien vaikščiodavo po miestą, po parduotuves, parką. Dėmesį jie jau patraukė, dėl to auroras nė kiek neabejojo. Tačiau jis tikėjosi, kad jiedu sulauks svečio greičiau. Jau savaitė praėjo, tačiau tylu. Vilas prajuko, kai pamatė kaip kamuolys atsimušė į Ronio galvą. Ronis jam patiko. Buvo geras partneris, geras kolega. Jis manė, kad ateityje jis gali tapti aukščiausiojo lygio auroru. Vaikis turi potencialo - tą jis jau žinojo. Ronis jam priminė jį patį jaunystėję. Juodaplaukis jau norėjo eiti nuo lango, tačau jo dėmesį atkreipė jauna moteris, stebinti žaidžiančius vaikus iš kitos gatvės pusės. Ji buvo aukšta, ilgų geltonų plaukų. Iš išvaizdos galėjai pasdakyti, kad jai kažkur apie trisdešimt.

-Turim, - sau pasakė Vilas ir stebėjo, kas toliau bus. Staigia užbūrė langą, padarydamas, kad nieko nesimatytų iš lauko. Taigi dabar jis laisvai galės stebėti kas dedasi lauke. Šviesiaplaukė moteris apsidairiusi aplink nuėjo prie vaikų. Gaila Vilas negirdėjo apie ką jie kalbasi, tačiau po penkių minučių ji apsisuko ir ėmė eiti, o vaikai pasekė jai iš paskos. Ronis atsisukęs į langą šyptelėjo ir nulėkė paskui. Vilas nesnaudė. Išsitraukęs lazdelę mostelėjo ir ištaręs burtažodį nukreipė ją į priekį savęs. Ore, prieš jį atsirado nedidelis žemėlapis. Jis rodė miesto gatves. mažas žalias taškelis buvo Ronis. Dabar Vilas tiksliai matė kur ji vedasi juos. Auroras apsirengė ir išėjo. Laikysis saugaus atstumo, kad nebūtų pastebėtas.